Tikrumo problema

Tikrumo problema,orientuota į kokio nors žmogaus pastangą artikuliuoti erdvės, ir ypač, fenomenų lauką, siejasi su visa likusia pirmosios filosofijos problematika ir iš tiesų reikalauja metodiškos paties fenomenų lauko pagavos. Kol mums neaišku, kaip galima prieiti prie fenomenų lauko, mums neaiškus ir pats transcenduojantis judesys, kaip galutinis tikslas. Šiame lygmenyje visuotinybės problemos atskleidžia pamatinę bet kokio mąstymo problemą ir filosofiniam mąstymui palieka klausimą būtent ten, kur, kaip manoma, jau pasiektas tikrumas. Vadinasi, kai tik filosofija bando parodyti transcendencijos supratimo gelmę, ji tuojau pat, remdamasi fenomenais, privalo parodyti universalumą tokio filosofinio mąstymo, kuris imasi fenomenų pasaulio siekdamas sukurti pirmąją filosofiją. trumpai tariant, bet koks artėjimas prie pirmosios filosofijos reikalauja artėjimo prie kosmo, nužymėto fenomenais, empiriniais ir kitokiais. Tai reiškia, kad filosofija yra terpė, – nei transcendentinė, nei fenomeninė – todėl turėtų apmąstyti abi duotis, netapdama ribotų kosmo modelių ar ideologinių fantomų auka.
Kad išvengtume šių spąstų, turime atmesti daugybę Būties modusų, kilusių iš istorinės hermeneutikos. Štai esama idealo transcendencijos, atomo transcendencijos, galutinės dieviškosios substancijos, snūduriuojančios sąmonės, staiga šokančios į sąmoningą savisklaidą, vitalizmų dinamikos ir t.t. ar šios duotys yra tik įvairūs Būties būdai? Kad atsakytume į šį klausimą, tarsime, kad pirmoji filosofija gali rinktis du kelius. Pirma, svarbu atskirti įvairias duotis, įvardijančias transcendentinę būtį. Tokiu atveju reikia surasti skaidančiuosius ženklus ir parodyti, kuo viena duotis skiriasi nuo kitos. Vėliau reikia sudėstyti šias interpretacijas į perskyrų serijas, o pastarąsias traktuoti kaip santykių formas, kad atrastume kyrios on, t.y. patį realiausią esinį, estinį „viešpataujančiu“ būdu. Tai klasikinė pastanga, pasirodanti Aristotelio kategorijų teorijoje, o daug vėliau – centriniame Nikolajaus Hartmanno traktate apie kategorijų perskyras. Kitas kelias verčia tarti, kad filosofinis klausinėjimas turi prasidėti nuo realizacijos reikalaujančio įvykio. Jei toks įvykis duotas, tada galimybę filosofija traktuoja kaip pirminę tikrovės atžvilgiu. Šiuo atveju galimybės reiškimasis turi būti atskirtas nuo dalinių galimybių. Tačiau tai reiškia, kad reikia išskleisti galimybės-savaime sąlygas. Net jei fenomenai gali būti įvairūs, o galimybės konstatuojamos nevienodai, visos jos suponuoja savo galimybę reikštis tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Visos jos priklauso nuo būties-savaime galimybės kosme. Jei pavyktų atskleisti tokias galimybės-savaime sąlygas, prieitume visuotinę ontologiją, nepriklausančią nuo bet kokios dalinės metafizikos ir sutampančią su visuotine kosmologija, t.y. universalia kosmo, kaip erdvės-laiko-judėjimo, samprata. Šį judesį turi padaryti transcendentalinė filosofija. Tai reiškia, kad patyrimo galimybės sąlygos kartu yra objekto galimybės sąlygos. Dabartinis konfliktas tarp tų dviejų būdų sutampa su konfliktu tarp metafizikos ir ontologijos, kuri sutampa su kosmologija.

[Mickūnas A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P. 277, 278]