Tikra ir netikra tolerancija arba tolerancijos kaukės konceptas

kauke

Foto: Ryan McGuire

Arba pamąstymai apie socialinį žmogaus vaidmenį stebint šiuo metu plačiai eksplikuojamą pabėgėlių temą viešose erdvėse, o gal kaukių apeigose?

Kaip matau šią situaciją? „Kam negalima pasipriešinti, kritikuoti ar atmesti, to negalima nė toleruoti,“ – pritariu R. Plečkaičio minčiai. Kai nėra pasirinkimo galios tarp „už“ ar „prieš“, diplomatai renkasi pragmatišką poziciją neva „už“, prisidengiant tolerancijos kauke. Priešinga laikysena tiesiog nepalanki jų viešajam globaliam tarpkultūriniam įvaizdžiui.

Kaukė suteikia galimybę tapti anonimišku. Kažkas yra pasakęs, kad pasaulis – tai scena, o žmonės – aktoriai. Veidas, pasak Emmanuelio Levino, yra tai, kas simbolizuoja tarpžmogišką santykį – kito asmens artumą. „Veidas manęs prašo ir man liepia,“ – rašo filosofas knygoje „Etika ir begalybė“. Veidas – nuogiausia žmogaus dalis, atvira kitų žvilgsniams. O kaukė yra tai, kas žmogų slepia, tarsi karnavalo atributas, dekoruotas įvairias dirbtiniais papuošalais. Jei yra meilė iš išskaičiavimo, tai yra ir tolerancija iš išskaičiavimo.

Arvydas Šliogeris įvadiniame Martyno Heideggerio Raštų straipsnyje „Martynas Heideggeris: Kaukė ir būtis“ aprašo kaukės fenomeno keistenybes, kaip sugebėjimą nepastebimai priaugti prie tikrojo žmogaus veido. Žmogus kaip kaukė pradeda egzistuoti ne tik Kitiems, bet ir sau, į pasaulį žvelgti nebe savo, o kaukės akimis.

„Kaukė tampa savotiškais akiniais, iškreipiančiais regimojo pasaulio vaizdą, tiksliau pasakius, tikrąjį pasaulį pakeičiančiais jo regimu vaizdu. Kaukėtas ir akiniuotas žmogus mato nebe pačius daiktus, o tik jų regimybę…“ (Heideggeris M. Rinktiniai raštai//Šliogeris A. Martynas Heideggeris: Kaukė ir būtis. Vilnius: Mintis. 1992. P. 5,6)

Kada prasideda Kito artumas? Nuo tolimiausios ar artimiausios aplinkos? Kai užsuku į parduotuvę ir matau močiutę skaičiuojančią, kiek bulvių nusipirkti, kad užtektų centų, dviprasmiškai man atrodo filosofų deklaruojama globali pabėgėlių bėda. Ar ne logiška būtų pradėti nuo viduje esančios krizės naikinimo, o ne nuo išorės?

Jei oro balioną prikrausite neapskaičiuota sunkio mase, balionas niekada nepakils. Arba, jei sklandote ore balionu ir gresia jums nukrist žemyn, lauk išmesite visą nereikalingą mantą.
Taigi, kas gi yra tikroji tolerancija?

Tai, kas patinka, malonu – negali būti tolerancijos objektu. Tačiau paradoksalu, jog tolerancijos entuziastai būtent ir apeliuoja į simpatiją, bandydami integruoti svetimtaučius į mūsų kraštą, jie manipuliuoja net lytiškumu. Pavyzdžiui, 15min.lt – naujienų portalo internete straipsnio (2015.09.29) antraštė „Gražuolės afganės Mansūrės klausimas – ar Lietuva laukia pabėgėlių?“ iškalbingai nukreipta į vyrų pasąmonę. Potekstė akivaizdi: „Vyrai, migrantės – gražuolės!“

Pažiūros, kurioms pritariate ir kurių laikotės arba tam, kam esate abejingi, neutralūs – negali būti tolerancijos objektu.

Tolerancija visuomet susijusi su moraliniu, psichologiniu vertinimu. Pirmoji tolerancijos sąlyga susijusi su nemalonumais, kai nepritariame, nepatinka, nemalonu, nervina, erzina. Juk kuo nemaloniau, tuo sunkiau yra pakęsti. Tačiau susitaikymas su prievarta – nėra tolerancijos požymis.

Antroji tolerancijos sąlyga susijusi su apsisprendimu laisva valia ištverti nemalonumus atsisakant šalinti nemalonumų priežastį.

Jokia tolerancija nekvepia, kai kažkokią normą nustato autoritetas ir ją primeta Kitiems su įsakymu atitinkamai elgtis.

Jokia tolerancija nekvepia, kai pasigirsta raginimai, kad Kiti laikytųsi tokių pat pažiūrų kaip jie.
Tolerancijos nereikia suprasti kaip beribės: kad turime gerbti įsitikinimus, kuriuos laikome iracionaliais. Gerbti jų nėra už ką, juos reikia kritikuoti ir neadekvačius atmesti.

Tolerancija reiškia tai, kad gerbiama teisė turėti savo pažiūras bei įsitikinimus, skelbti juos ir pagal juos gyventi.
Polemika su klaidingomis pažiūromis neprieštarauja tolerancijai. Svarbiausia čia – kaip tai daroma.

Gerbti reikia ne klaidingas pažiūras, bet pačią teisę turėti kitokias pažiūras. Mano požiūriu, svarbus tolerancijos ingredientas – nekenksmingumas kitiems žmonėms.

Ką reiškia „nekenti kitiems žmonėms“? Manau, nukenksminamas prasideda nuo artimiausios aplinkos, pirmiausiai rūpesčiu silpniausiai savos visuomenės grandžiai ir tik po to nekviestiems svečiams. Toleranciją populiaru automatiškai, nereflektuojant priskirti prie teigiamų žmogaus savybių ar net nediskutuojamų jo pareigų. Jau Aristotelis teigė, jog „tolerancija ir abejingumas yra pirmieji žlungančios visuomenės bruožai“. Toleruoti reikia. Toleruok viską, jei tau liepia. Toleruok net tada, kai tai kenkia vietinių gyventojų pamatinių poreikių patenkinimui. Klausimas: ar tokia tolerancija teisinga morališkai?

Turiu teisę netoleruoti to, kas prieštarauja elementariam padorumui. Tačiau problema ta, kad padorumo parametrai skirtingi: kas vienam atrodo padoru, kitam pasirodys kaip patologija.

„Minties tolerancijos nėra, /…/ kiekvienas gali mąstyti, kaip jam patinka, todėl visai nereikia pripažinti teisės kitoniškai mąstyti.“ (R. Plečkaitis) Remiantis šia apriori tiesa ir pateikiu savo kitonišką matymą.

Tolerancijos samprata aprašyta remiantis Romano Plečkaičio mintimis.

Živilė Filmanavičiūtė
2015.09.30

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code