Dirbtiniai Rojai

Mažai tikėtina, kad žmonija kada nors pajėgs verstis be Dirbtinių Rojų. Daugumos žmonių gyvenimai blogiausiu atveju teikia tiek daug skausmo, o geriausiu – yra tokie monotoniški, skurdūs bei riboti, kad postūmis pabėgti, ilgesys išeiti iš savęs bent kelioms akimirkoms visada buvo vienas pagrindinių sielos troškimų. Menas ir religija, karnavalai ir saturnalijos, šokiai ir oratorių klausymas – visa tai tarnavo, pasak H. G. Wellso, kaip durys sienoje. O privačiam, kasdieniam vartojimui visada egzistavo cheminės svaiginamosios priemonės. Visi augaliniai raminamieji ir narkotikai, visi ant medžių augantys euforiją sukeliantys vaisiai, visi haliucinogenai, slypintys sunokusiose uogose arba išspaudžiami iš šaknų, visi be išimties buvo žinomi žmogui ir nuosekliai vartojami nuo neatmenamų laikų. O prie šių natūralių sąmonės modifikatorių šiuolaikinis mokslas pridėjo savo sintetinių kvotą – pavyzdžiui, chloralį ir benzedriną, bromidus ir barbitūratus.

Daugumos šių sąmonės modifikatorių vartoti negalima – nebent būtų paskyręs gydytojas arba neteisėtai, rizikuojant. Vakarai neuždraudė tik alkoholio ir tabako. Visos kitos cheminės Durys Sienoje pavadintos Kvaišalais, o jų neteisėti vartotojai – Apkvaišėliais.

Šiandien gėrimui ir rūkymui išleidžiama daugiau lėšų negu švietimui. Tai, žinoma, nenuostabu. Spaudimą pabėgti nuo savęs ir nuo aplinkos jaučia kone kiekvienas, beveik nuolat. Kaip nors padėti jauniems žmonėms užsimoja tik tėvai, ir tik tais metais, kol jų vaikai mokosi mokykloje. Lygiai taip pat nestebina ir dabartinis požiūris į gėrimą bei rūkymą. Lai auga beviltiškų alkoholikų armijos, šimtai tūkstančių kasmet sužalojami arba žūva po girtų vairuotojų ratais, populiarūs komikai, toliau skaldo juokus apie alkoholį bei alkoholikus. Nors cigarečių ryšys su plaučių vėžių įrodytas, beveik kiekvienas mano, kad rūkyti tabaką – kone taip pat normalu ir priimtina, kaip ir valgyti. Racionaliam utilitaristui tai galėtų atrodyti keista. Istorikas manytų, kad kaip tik šito ir reikėtų tikėtis. Tvirtas įsitikinimas materialiu Pragaro realumu nesutrukdė viduramžių krikščionims daryti tai, ką pakuždėdavo jų ambicijos, geiduliai ar šykštumas. Plaučių vėžys, eismo nelaimės, milijonai nelaimėlių ir nelaimes sėjančių alkoholikų – tai faktai, dar tikresni, negu Dante‘ės laikais buvo Inferno faktas. Tačiau šie faktai – tolimi ir nesubstancialūs, palyginti su artimu, išgyvenamu faktu, kad čia ir dabar trokšti atsipalaiduoti arba nusiraminti – išgerti ar užsirūkyti.

Daugiau: Huxley A. Suvokimo durys. Dangus ir pragaras. Vilnius: Kitos knygos. 2008. P. 56-57