Negalvok apie negalvojimą

Esantysis protas yra tas pat, kas susipainiojęs protas, pažodžiui – protas, kuris yra. Tai protas, mąstantis viena kryptimi ir priklausomas nuo to, kur yra objektas. Kai prote yra mąstymo objektas, gimsta NUOSTATOS ir MINTYS. Tai vadinama esančiuoju protu.

Bemintis protas – tai tas pat, kas teisus protas. Jis nei sustingęs, nei yra vienoje vietoje. Jis vadinamas beminčiu protu, nes toks protas neturi nei nuostatų, nei minčių, bet klajoja po visą kūną ir netgi kartais už jo ribų.

Bemintis protas niekur nesutelktas. Jis nėra kaip medis ar akmuo. Kai nėra vietos, kurioje sustojama, tai yra bemintis protas. Kai jis sustoja, vadinasi, mintyse kažkas yra. Kai mintyse nėra nieko, tai vadinama beminčiu protu. Taip pat tai nėra mąstymo, nėra minties būsena.

Kai bemintis protas gerai išvystytas, jis neapsiriboja daiktu ir nepasigenda jokio vieno daikto. Jis lyg savyje tekantis vanduo. Tai tampa priimtina, kai ateina laikas.

Protas, kuris sustoja vienoje vietoje, neveikia laisvai. Kaip ir karučio ratai juda aplink, bet niekada nebūna vienoje vietoje. Jei jie būtų tvirtai pritaisyti, tai nejudėtų. Taip ir protas nustoja veikti, jei priskiriamas tik vienai padėčiai.

Jei galva pilna minčių, net besiklausydamas kito sakomų žodžių, vis tiek jų negirdėsi. Taip yra dėl to, jog tavo galva užimta vien savo mintimis.

Jei tik tavo protas palinksta šių minčių pusėn, nors ir klausai, – negirdėsi, nors ir žiūri, – nematysi. Taip yra todėl, jog kažkas užima tavo protą. Tas kažkas yra mintys. Jei jas išmestum iš galvos, tavo protas taptų bemintis, jis veiktų tada, kai reikia, ir veiktų tinkamai.

Protas, kuris galvoja, kaip atsikratyti minčių, yra užimtas tuo galvojimu. Jei apie tai negalvosi, protas pats atsikratys tų minčių ir pats taps bemintis.

Jei kas nors visada lavina savo protą, palaipsniui tai tampa natūralia būsena. Jei kas nors nori šito iškart, jam niekada nepavyksta.

Senas eilėraštis sako:

Galvoti: „Negalvosiu“ –

Vis tiek yra mintis.

Tiesiog negalvok

Apie negalvojimą.

[Takuan Sohno. Nesupančiotas protas. Obuolys. 2007. P.44-46]