Sąžinės gamtiškumas
Pirmiausia sąžinės vieta dažniausiai laikoma krūtinė ar net širdis, ir yra sakoma, pavyzdžiui, „aš turiu gryną širdį“, užuot sakius „gryną sąžinę“. Savo žodžiams patvirtinti dažnai žmogus, mušdamasis į krūtinę, sako: „Mano sąžinė gryna“, kai kas nors labai neteisingai elgiasi, dažnai sulaukia žodžių: „Žmogau, turėk sąžinės!“ Yra sakoma: „Žmogus be sąžinės, nustoti sąžinės, sutepti sąžinę, sąžinės graužimai, sąžinės kankinimai“ ir t.t. Šitie patirties bei išgyvenimo elementai daugiausia patraukia dėmesį ir sudaro pagrindą antrajai sąžinės prasmei, kurią galime pavadinti empirine bei fenomenaline. Empirikai atmeta anksčiau nurodytas tris metafizikų sąžinės ypatybes. Jie sako, kad sąžinės sprendimų betarpiškumas ir veikumas nieko neįrodo, nes kiekvienas, kad ir labai iš pradžių sudėtingas veiksmas nuo ilgo mankštinimosi bei įpratimo pasidaro automatiškas ir veikus. Dailininkas, pavyzdžiui, vienu žvilgsniu pastebi paveikslo netaisyklingumus bei netikusį spalvų suderinimą. Kalbininkas taip pat nesąmoningai pritaiko painiausias gramatikos taisykles ir iš karto pastebi netaisyklingumus kito kalboje. Prityręs kariuomenės vadas vienu žvilgsniu sugeba įvertinti naujos pozicijos gerąsias ir blogąsias puses. Sąžinė betarpiškai sprendžia tik paprastais atvejais, bet dėl naujų ir painesnių klausimų kyla svyravimų ir reikalingi esti ilgi samprotavimai. Empirikai nepastebi, kad įvairiais laikais įvairių žmonių sąžinės balsas būtų buvęs vienodas.
Šaltinis: Jonas Vabalas-Gudaitis (1881-1955). Etikos etiudai.
Naujausi komentarai