Algio Uždavinio fenomenas

„Rytai – Vakarai: komparatyvistinės studijos XII. Algio Uždavinio fenomenas” knygos pristatymas.

2013-03-29 Lietuvos Mokslų Akademijoje vyko A. Uždavinio garbei skirtas renginys. Dalyvavo bei pasisakė prof. Antanas Andrijauskas, doc. Naglis Kardelis, dr. Stanislovas Mostauskis, dr. Vytautas Rubavičius (renginio vedėjas) ir kiti svečiai.

Toliau pateikiama chronologinė diskusijos santrauka, tiesiog kelios pasisakymų ištraukos, viena kita mintis ar nuoroda į vakaro kontekstą.

Prof. Antanas Andrijauskas:
„Tai unikalus mąstytojas, kuris niekad netilpo į lietuvišką erdvę. Teko su daugeliu gabių žmonių dirbti, bet tokio talento, tokio neįtikėtino darbštumo neteko sutikti. Ten, kur kiti regėjo problemas, Algiui jų jau nebebuvo. Jis jau buvo pakilęs į tą, sakyčiau metaforiškai, pokalbio su dievais fazę, kur kalbėjimas, tekstas, rašymas, mintis skleidžiasi visai kitokiame lygyje, negu mums įprastose kalbėjimo formose ir filosofiniuose tekstuose.”

„Ypatingai skausminga, kad tas žmogus, kuris buvo persekiojamas už antitarybiškumą, kurį terorizavo tiesiog, kuris praėjęs ištisą teroro sistemą, už trispalvės iškėlimą ir kitus dalykus, jis, praktiškai, lygiai taip pat sunkiai skynėsi ir toje nepriklausomoje Lietuvoje, apie kurią taip svajojo ir studentu būdamas kalbėjo apie tai, kad reikia imti automatą į rankas ir eiti kovoti į miškus. Tas stulbinantis paradoksas priverčia apie daug ką susimąstyti, apie tas ligas kurios yra dabartinėje mūsų visuomenėje.”  

Dr. Vytautas Rubavičius:
„Žinojimas ateina ne iš apsiskaitymo, o iš giliausių dvasios klodų.”

„Tai kas stulbina įsiskaitant į Uždavinio darbus, tai nepaprasta kūrybinė-intelektinė vaizduotė. Jis buvo ne tik menotyrininkas, bet ir puikus prozininkas, puikus menininkas. Vienas iš tokių unikalių bruožų, kada meninė vaizduotė ir intelektinė vaizduotė lyg tai išsiskiria, jo sąmonėje tai buvo kažkokia viena didžiulė begalinė vaizduotė. Rašyti prozinius tekstus jis galėjo tiesiog prisėdęs. Jame tarsi kažkas įsijungdavo ir liedavosi puikiausi Sauliaus Tomo Kondroto pakraipos tekstai. Ta vaizduotė nėra išgalvojimai. Ji veikia susiliedama, įsijungdama į tuos kitus tolimus pasaulius, perleisdama per save, aktualindama, dabartindama ir net sakyčiau ateitindama tuos pasaulius…„

Doc. dr. Naglis Kardelis:

„Uždavinys, tai tokio mąsto figūra, kurios įtaką kultūrai mes suvoksime tik po 10 – 20 metų. Aišku, jau dabar galime bandyti kai kuriuos taškus sudėlioti. Manau, kad tas mokslinio palikimo ryšys su civilizacijomis, su vaizduotės pasauliais, kurie iš tų civilizacijų ateina, kaip tik galėtų būti raktas į šios vitališkos asmenybės palikimo, paslapties ir fenomeno atvėrimą. Esame palikti su didžiuliais namų darbais.”

„Tie civilizacijų pasauliai savo dydžiu, savo energinėmis galiomis yra beveik neaprėpiami ir jeigu į juos eitume tiktai akademinių studijų keliais, tiktai tokio pedantiško įsiskaitymo į visus mokslinius darbus, į visa mokslines monografijas ir straipsnius, tai mums neužtektų vieno gyvenimo. Mums reikėtų daugybės gyvenimų ir reikėtų tiesiog daugybės genijų energijos, kurios joks žmogus, vienas pats savyje negali talpinti, kas jis be būtų. Ir akivaizdu, kad bendravimas su tais civilizacijų pasauliais turi būti kitoks, jis turi būti drąsesnis, jis turi būti nekonformistiškas … Jeigu mes norime megzti civilizacijų dialogus, turime išeiti į visiškai kitą lygmenį, turime atsisakyti to pedantiškumo, kuris dažnai mus uždaro detalėse, neleidžia išeiti į visiškai kitą apibendrinimų lygį. Manau, kad tas nuopelnas, už kurį turime būti dėkingi Algiui, kaip tik yra susijęs su visiškai kito lygmens, kito režimo radimu būtent bendraujant su tais civilizaciniais pasauliais. Tai rėmimasis savo autentiškomis dvasinėmis patirtimis, tai ką prof. Antanas Andrijauskas pavadino „Pokalbiu su dievais”, kaip tik ir leido daug trumpesniu keliu išeiti į tą lygmenį kuris būtų pasiekiamas sunkiai suskaičiuojamais keliais, jeigu reikėtų keliauti tuo įprastu akademiniu būdu.”

Doc. dr. Stanislovas Mostauskis:

„Algiui Uždaviniui buvo ankšta, buvo ankšta pas mus ir ne tik pas mus, bet ankšta ne Vencloviška „aš būsiu” prasme, na ta prasme, kuri reikalauja aktyvesnio diskurso, labiau konfliktiško, labiau įvairiaspalvio  ir t. t. Ankšta ne geografinės erdvės, o [dėl] ontologiškai užpelkėjusios erdvės. Ankšta [dėl] pasaulio, kuris atsiriboja nuo archetipinių šaltinių, nuo slibinų.”

Renginio vaizdo įrašas: