Genijus

Paprastas žmogus, toji fabrikinė prekė, kurią gamta kasdien gamina tūkstančiais, kaip aš jau sakiau, visiškai nepajėgus bent kiek ilgesniam nesuinteresuotam stebėjimui, kuris ir yra tikroji kontempliacija; jis gali nukreipti savo dėmesį į daiktus tik tiek, kiek jie nors truputį, kad ir visai netiesiogiai, siejasi su jo valia. Kadangi tokiam požiūriui reikalingas tik santykių pažinimas ir pakanka abstrakčios daikto sąvokos (o dažnai ji yra tinkamiausia), tai paprastas žmogus ilgam neatsiduoda grynam stebėjimui, savo žvilgsnio neprikausto prie vieno objekto; viskam, kas jam pasitaiko, jis kuo greičiau ieško sąvokos, kuria būtų galima tai paaiškinti, kaip kad tinginys ieško kėdės, o po to objektas jo jau nebedomina. Štai kodėl jis taip greitai susitvarko su viskuo: su meno kūriniais, su gražiais gamtos objektais ir su visokiais reikšmingais reginiais, pasirodančiais gyvenimo scenoje. Juk jam nėra kada gaišti: jis ieško tik savo gyvenimo kelio; geriausiu atveju jis ieško dar ir to, kas galėtų kada nors tapti jo gyvenimo keliu, t.y. topografine žyme plačiausia šio žodžio prasme; paties gyvenimo stebėjimui jis laiko nešvaisto. Genijus, kurio pažintinė galia dėl savo pertekliaus tam tikram laikui išsilaisvina nuo tarnystės jo valiai, priešingai, susitelkia prie paties gyvenimo stebėjimo, siekia suvokti kiekvieno daikto idėją, o ne jo santykius su kitais daiktais; štai kodėl jis dažnai nekreipia dėmesio į savo gyvenimo kelią ir todėl dažniausiai eina juo gana nevikriai. Paprastam žmogui pažinimas yra žibintas, apšviečiantis jam kelią, o genijui jis yra saulė, kuri atveria pasaulį. Tokie skirtingi būdai žvelgti į gyvenimą netrukus atsispindėti net ir jųdviejų išorėje. Žmogaus, kuriame gyvena ir veikia genijus, žvilgsnis jį lengvai išskiria iš kitų; gyvas ir kartu įdėmus, jis paženklintas įžvalga ir kontempliacija: tai mes galime matyti atvaizduose nedaugelio genialių galvų, kurias tarpais sukurdavo gamta tarp nesuskaičiuojamų milijonų; o kitų žmonių žvilgsnyje – jei tik jis, kaip būna dažniausiai, ne bukas ir blankus – lengva pamatyti tikrą stebėjimo priešingybę – šniukštinėjimą. Todėl veido „geniali išraiška“ pasižymi tuo, kad matoma aiški pažinimo persvara prieš geidimą, tad čia pasireiškia pažinimas be jokio ryšio su valia, t.y. grynasis pažinimas. Paprastų žmonių veiduose, priešingai, vyrauja valios išraiška, ir nesunku pastebėti, kad šiuo atveju pažinimas tampa veiklus tik gavęs geidimo impulsą ir, vadinasi, nukreiptas tik į motyvus.

[Schopenhauer, A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. 2012. P. 264, 265]