Pasaulis yra mano vaizdinys

starnite„Pasaulis yra mano vaizdinys“ – štai tiesa, kuri galioja kiekvienai gyvai ir pažįstančiai būtybei, nors tik žmogus gali ją perkelti į reflektuojančąią, abstrahuojančią sąmonę; ir jei jis tai daro iš tikrųjų, tada jam užsimezga filosofinė galvosena. Tada jam pasidaro aišku ir tikra, kad jis nepažįsta nei saulės, nei žemės, o pažįsta tik akį, kuri mato saulę, ranką, kuri junta žemę; kad jo aplinkinis pasaulis egzistuoja tik kaip vaizdinys, t.y. išskirtinai tik kito, įsivaizduojančio, kuris yra jis pats, atžvilgiu.

Jeigu kokia nors tiesa gali būti išsakyta a priori, tai kaip tik šioji, nes ji išreiškia tą bet kokio galimo mąstomo patyrimo formą, kuri yra visuotinesnė už visas kitas, už laiką, erdvę ir priežastingumą; juk visos jos jau suponuoja ją, ir jeigu kiekviena iš šių formų, kurias mes pripažinome esant atskiromis pagrindo principo apraiškomis, galioja tik tam tikrai atskirai vaizdinių klasei, tai, priešingai, suskilimas į objektą ir subjektą, kaip bendrą visų tų klasių formą, yra toji forma, kuria apskritai įmanomas ir mąstomas bet koks vaizdinys, kad ir kokios rūšies jis būtų, – abstraktus ar intuityvus, grynas ar empirinis. Taigi nesama tiesos, tikresnės, nepriklausomesnės nuo visų kitų, mažiausiai reikalingos įrodymo už tą, kad visa, kas duota pažinti, taigi visas šis pasaulis, yra tik objektas, susijęs su subjektu, stebinčiojo stebinys, vienu žodžiu – vaizdinys. Natūralu, kad tai galioja ir dabarčiai, ir bet kokiai praeičiai bei ateičiai, tam, kas toliausia, ir tam, kas arti: juk tai galioja net laikui ir erdvei, kuriuose tik ir pasirodo visi tie skirtumai. Visa, kas tik priklauso ar gali priklausyti pasauliui, neišvengiamai pasmerkta priklausyti nuo subjekto ir egzistuoja tik subjektui. Pasaulis yra vaizdinys.

Ši tiesa jokiu būdu nėra nauja. Ji glūdėjo jau skeptiniuose apmąstymuose, kurie buvo Descartes‘o išeities taškas. Tačiau pirmasis ją ryžtingai išsakė Berkeley: šitai tapo jo nemirtingu nuopelnu filosofijai, nors visa kita jo moksle ir atmestina. Pirmoji Kanto klaida buvo ta, kad jis ignoravo šią tezę. Priešingai, kaip anksti šioji pamatinė tiesa buvo pažinta Indijos išminčių, tapo Vedų filosofijos, priskiriamos Vjasai, pamatiniu principu, liudija Williamas Jonesas savo paskutiniame traktate „apie azijiečių filosofiją“:

„Pamatinė vedantos mokyklos tezė nenegė materijos, t.y. tankio, nepersmelkiamumo ir tįsumo egzistavimo (tai neigti būtų beprotybė0; ji teigė, kad materija neturi esmės, nepriklausomos nuo protinio suvokimo; kad egzistavimas ir suvokiamumas yra tą patį dalyką žymintys terminai“. Šitie žodžiai gana aiškiai nusako empirinės realybės ir transcendentalinės idealybės dermę.

Taigi šioje pirmojoje knygoje mes apžvelgiame pasaulį tik iš šios pusės, tik tiek, kiek jis yra vaizdinys. Tačiau kad toks požiūris, nors ir teisingas, vis dėlto yra vienpusiškas ir todėl nulemtas kokios nors savavališkos abstrakcijos, tai kiekvienam pasako vidinis pasipriešinimas, trukdantis jam pasaulį priimti tik kaip savo vaizdinį; bet, kita vertus, jis niekada negali išvengti tokios prielaidos. Tačiau tokio požiūrio vienpusiškumą atsvers kita knyga, teigdama tiesą, kuri nėra tokia pat tiesiogiai akivaizdi, kaip toji, kuri čia yra mūsų išeities taškas ir prie kurios gali atvesti tik gilesnis tyrinėjimas, sunkesnis abstrahavimas, skirtingybių atskyra ir tapatybių jungtis; taigi teigdama tiesą, kuri yra labai rimta ir kiekvienam turi sukelti jei ne baimę, tai abejonę, tiesą, kad ir jis gali ir privalo pasakyti: „Pasaulis yra mano valia“.

[Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. 2012. P.31-33]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code