Anarchistinė praktognozė (I dalis)

modernusis

Moderniosios Vakarų epochos pamatas yra valios metafizika. Nepriklausomai nuo įvairių kultūrų, grįstų, pavyzdžiui, moksline technologija, asmens kultais (judaizmas, krikščionybė, islamas), pažanga, politinėmis sistemomis, pradedant demokratija ir baigiant diktatūra, bendrasis vardiklis yra besąlygiška valia. Žmogaus autonomija, kaip įstatymo šaltinis, šį įstatymą primeta aplinkai, institucijoms ir kultūrai, todėl sutampa su besąlygiška pasaulio kūrėjo, paternalistinės dievybės, valia. Šiuo požiūriu modernusis Vakarų asmuo įgyja dieviškąjį kompleksą. Save ir aplinką jis kuria tarsi iš nieko. Galiausiai jis sukuria logiką, kuria remdamasis komponuoja pasaulio vaizdą, o po to jį įgyvendina įdiegdamas savo sukonstruotas medžiagines formas. Jis kuria netgi tas sąlygas, kuriomis remdamasis nustato tai, kuo norėtų tapti (tokia nuostata grįstos visos utopijos), ir išradinėja kultūras, neatitinkančias jokios iš anksto duotos tikrovės. Juk bet kokia tikrovė irgi yra jo kultūros padarinys. Jo kuriamos nesuskaičiuojamos teorijos, disciplinos suponuoja alcheminę magiją – bet kas gali būti paversta bet kuo – ir šiuo požiūriu jo praktinis gyvenimas, t.y. tai, ką jis nori padaryti, glaudžiai susijęs su jo teorine orientacija. Šiame moderniajame gyvenamajame pasaulyje (kuris vadinamas „moksliniu ir techniniu“) viešpatauja savivalė, kuria remiasi prielaida, kad visos duotys tėra galios telkiniai. Tai reiškia, kad sąžinė, t.y. tradiciškai suprantama „etika“, irgi grindžiama galia, vadinasi, prievarta.

[Mickūnas A./ Šliogeris A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P.133]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code