Gyvenimas be išankstinių prielaidų

upelis

Du dzeno vienuoliai vaikščiojo po kalnus. Jie priėjo upę, prie kurios sutiko žavią moterį. Ši paprašė padėti persikelti, nes upė buvo gili ir srauni. Pirmasis vienuolis atsisakė, sakydamas, kad vienuoliško gyvenimo tyrumas ir taisyklės neleidžia liestis prie moterų. Antrasis vienuolis neištarė nė žodžio. Jis pakėlė moterį ir pernešė ją per upę. Pernešęs pastatė ant kranto ir toliau tęsė savo kelionę. Jo draugas sekė įkandin ir po kokios valandos prakalbo, kad nereikėjo jam nešti tos moters, nes jis nusižengė vienuoliško gyvenimo įstatymams. Antrasis vienuolis sustojo nustebęs ir tarė savo draugui: “Tikriausiai esi labia pavargęs, nes kai tik mes persikėlėme per upę, aš tą moterį paleidau, o tu, vargšas, neši ją iki šiol.”
Šis pavyzdys atskleidžia, kad ne-mąstymas ir ne-protas yra du dzeno bruožai. Vienuolis, kuris nešė moterį per upę, negalvojo apie ją, jos grožį, nesidomėjo, kur ji eina. Jis užsimetė ją ant nugaros, pernešė per upę ir “paleido”, o kitas vienuolis ilgai buvo jos “apsėstas”, nepaisant savo “tyrumo” ir vienuoliškos regulos. Jis prisirišo, o jo minty sir veiksmai nesruveno viena paskui kitą pranykdamos. Nors ir nebūdamas meditacinėje dzadzeno pozoje, antrasis vienuolis buvo ir nesiliovė buvęs dzeniškame suvokime, jis nieko nepridėjo prie atsitiktinio susitikimo su moterimi, ir paliko ją su niekuo, o pirmasis vienuolis buvo prisirišęs prie asmens kaip prie moters ir prie savęs kaip vienuolio. Tai taps svarbu svarstant, ar užsiėmimas dzadzenu ir kitomis ritualizuotomis praktikomis yra vienintelė galimybė atverti dzeno suvokimą, o gal tokia galimybe gali būti gyvenimas be jokių išankstinių prielaidų?

[Mickūnas A. Per fenomenologiją į dzenbudizmą. Vilnius: Baltos lankos. 2012. P.121]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code