Ką reiškia būti apskritai duotam?

lapas

Pirminė duotis, kaip absoliutus individas, gali būti tik regima – toks graikų filosofų atsakymas. Duotis apskritai pirmą kartą tampa duotimi tik tada, kai regėjimas – ir tik regėjimas – individualizuoja Didįjį Anonimą ir iš neartikuliuotos visuotinybės išskiria patį pirmąjį „tai yra“, kuris visada pasirodo tik kaip „štai šitas yra“; niekas neduota tol, kol neapibrėžtas „esama“ netampa regėjimo apibrėžtu „štai-šitas-yra“, todėl pats „esama“ atsiranda tik po „štai šitas“, nors po pamatinio, regėjimo įsteigto, individualizacijos judesio gali atrodyti, kad pirminė duotis ar pirmasis pradas beformis, neartikuliuotas, begalinis, gali iškilti iliuzija, kad, tariant Heideggerio žodžiais, „būtis nesutampa su esiniu“ arba kad pirminė duotis yra neapibrėžtybė, vadinama, pavyzdžiui, „apeironu“, „Materija“, „Vieniu“, „Dvasia“, „Būtimi“, „Energija“, „Dao“ ar dar kaip nors, be kita ko, nepastebint, kad visi šie „pirmieji pradai“ duoti tik kalboje, kaip žodžiai, o žodis, šiaip ar taip, jau yra individualizuota, tegul tik minimaliai, duotis. Būti duotam – reiškia būti duotam individualiai; pirminis duoties būdas, sutampantis su pirminiu bet kokiu būties būdu, gali būti ir yra tik individas, savo ruožtu galintis būti tik regimas, vadinasi, nepagaunamas niekaip kitaip – nei kita jusle, nei „mąstymu“, nei kokiu nors kitu „sugebėjimu“, visiškai atitrūkusiu nuo regos. Pati graikų filosofija įeina į savo esmę būtent tą akimirką, kai joje iš pat pradžių glūdinčią pamatinę orientaciją į individualumą ji susieja su regėjimu ir – tai reikia ypač pabrėžti – ne su kokiu nors mistiniu regėjimu, ištinkančiu nugrimzdus į somnambulo, pranašo, ekstrasenso, dvasių matytojo ar šamano praktikuojamą „aiškiaregystę“ ar tiesioginę aukščiausių esmių intelektualinę intuiciją, o su paprasčiausiu regėjimu, tvarkančiu kasdieniškiausioje kasdienybėje išsiskleidžiantį daiktiškąjį peizažą. Filosofui regėjimas yra pavyzdinė juslė pirmiausia todėl, tariant Aristotelio žodžiais, regėjimas „labiau nei kitos juslės padeda pažinti ir atskleidžia daugiausia skirtybių pačiuose daiktuose“ (Metafizika, 980 a, 29-30), taigi labiausiai individualizuoja, o visos kitos juslės negali būti laikomos pavyzdinėmis kaip tik todėl, kad jos individualizuoja kur kas mažiau už regėjimą, dėl to kur kas labiau gramzdina mirtingąjį į neapibrėžtumą be ribų ir pavidalų ir, neleisdamos išsiskirti iš anonimiškos visuotinybės nei daiktiškajam, nei žmoniškajam individui, apsunkina arba išvis sunaikina bet kokios duoties, kaip „štai-šitas-yra“, atverties man, kaip „štai šitam“, galimybę; netgi pati kalba man gali būti išvis duota tik todėl, kad kiekvienas kalbos sandas, pavyzdžiui, žodis, tapatus sau ne tik kaip branduolinės prasmės telkinys, bet ir kaip juslinė duotis, įėjusi į ribą, išsiskyrusi iš amorfiškos sematinės visuotinybės ir tapusi savotišku tiesiogiai regimu „loginiu“ kristalu ar net „logine“ skulptūra. Kad žodis taptų filosofine kategorija, jis turi tapti „eidu“, taigi „veidą“ turinčia skulptūra, regima lygiai taip pat, kaip agoroje regimos bekalbės statulos ir apskritai visi kosmo ir polio teritorijoje išsidėstę daiktiškieji bei žmoniškieji individai. Šiuo požiūriu filosofas pradeda nuo tos pačios pirminės duoties, kaip ir bet kuris kitas mirtingasis: nuo tiesiogiai regimo polio ir tiesiogiai regimo kosmo daiktiškųjų individų, kitaip tariant, nuo esinių, duotų tik todėl, kad visi jie jau išsiskyrę iš „antjuslinio“ arba neregimojo neapibrėžtumo ir įėję į savo esmę, sutampančią su jų išskirtiniu individualumu.

[Šliogeris A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P. 369, 371]

 
Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code