Žiniasklaida

voratinklisBene geriausiai lėkštybei atstovauja žiniasklaida. Ji labai mėgsta vadinti save ketvirtąja valdžia ir iš tiesų yra pouvoir, galingai formuoja viešąją nuomonę. Kartu žurnalistikos ideologai skelbia, kad spauda yra verslas, o verslas savo ruožtu suprantamas grynai reduktyviai, lėkštai ir ciniškai, kaip pelno gavimas iš bet ko, kuo pigesnių prekių ir paslaugų pardavimas kuo brangiau kuo didesniam skaičiui vatotojų. Tai, kad spauda yra verslas, neva savaime reiškia, kad jai negalima kelti tiesos kriterijų, o tiktai pelningumo. Kartais geriau apsimoka teikti kokybiškas paslaugas, o kartais – įsiūlyti šlamštą lengvatikiams. Galiausiai tai priklauso nuo klientų. Man šiuo atveju rūpi ne tai, kad skaitančioji, žiūrinčioji ir klausiančioji publika yra žiniasklaidos manipuliacinio poveikio objektas (nors, žinoma, tai gryna tiesa), o tai, kad ji kartu yr air šio poveikio subjektas, nor sir netiesioginis. Juk retorinė manipuliacija mumis, “darymas, kad darytume” nėra mechaninė ar fiziologinė: žiniasklaida ieško bent minimalaus mūsų dėmesio ir jį randa, bent akimirkai prikausto. Kad irk ą apie ją galvotume, ji mūsų. Turime tokią ketvirtąją valdžią, kokios nusipelnėme, gauname tokias verslo paslaugas, kokias vartojame: tokią spaudą, kokią skaitome, tokią televiziją, kokią žiūrime, tokį radiją, kokio klausome. Niekas mūsų neverčia, galėtume liautis, ir taip visuomet siūloma daryti tiems, kurie visomis šiomis žiniasklaidos priemonėmis nepatenkinti. Bėda ta, kad kitokių nėra, viena prastesnė už kitą ir nėra iš ko rinktis.
Tad galima šį tą spręsti apie mielus Lietuvos žmones pagal tai, ką jiems siūlo žiniasklaida. Ji skirta visiems, orientuojasi į visus, skelbiasi, kad yra “visų mūsų” mintys. Iš tiesų žmonės labai dažnai kaip savo asmenines nuomones ar netgi gilius įsitikinimus svarsto tai, ką vakar užvakar perskaitė laikraštyje ar išgirdo žiniose.
Šiaip ar taip, svarbi ne pačios žiniasklaidos, o publikos nuomonė, žiniasklaida galų gale atitinka jos nuostatas ir skonį. O kokia publika, tokia ir respublika. Žiniasklaida iš tiesų ne tiktai pridėtinė valdžia, bet ir verslas (kaip ir “tikroji” valdžia Lietuvoje yra ne tiktai valdžia, bet ir verslas), ji tenkina publikos poreikius. O poreikis pasirodo esąs labai paprastas – pirmiausia pramoga. Žiūrovas, klausytojas ir skaitytojas nori smagintis ir jis smaginamas: klientas ir čia visada teisus. Smaginimas ir jaudinimas (sensacizavimas) toks intensyvus, kad apie jokį atitikimą tikrovei, apie jokią tiesą kalbėti nebeįmanoma.
Kurį laiką neskaičius mūsų laikraščių ir žurnalų, nežiūrėjus televizijos ir neklausius radijo, o paskui vėl pamėginus, apima nykulys: kokios žemos lubos, kokia slogi atmosfera! Žiniasklaidos tematika nepaprastai siaura ir monotoniška: jai rūpi skandalai, stebuklai, nusikaltimai, nelaimės, paslaptys. “Paslaptinga stebuklingo paveikslo vagystė.” Ji tamsuoliška, pilna ekstrasensų, horoskopų, raganų, bioenergetikos, kultivuoja baimę. Tai matyti kiekvienoje smulkmenoje: BBC anksčiau neregėtą epidemijos atmainą apibūdino kaip netipišką pneumoniją, o mūsų žiniasklaida dar mėnesį vadino ją paslaptinga Azijos liga.
Televizijoje klesti arkliškas humoras. Lytinis aktas, kuris lietuviškai netgi neturi neutralaus viešo įvardijimo (kaip pasakė apie tai sužinojusi viena prancūzų semiotikė, “prancūzai su tuo susitvarkė jau XVII amžiuje”), vadinamosios humoro laidose rodomas gestais. Snukio talžymas monotoniškai kartojamas kaip savaime juokingas ir niekad nepabostantis dalykas. Mėgstami personažai – girtuokliai pamuštomis akimis ir valkatos. Konkurse pasakojami buki ir nešvankūs anekdotai. Laidos vedėjo pasakymai neva cenzūruojami pypsėjimu: vistiek viskas aišku ir todėl be galo smagu. Vedėjas šiaip jau yra televizijos “veidas”, jis kalba jos vardu. Jei jis kalba necenzūriškai, tai kieno vardu veikia ta tariamoji cenzūra ir iš kurios pusės ieškotina televizijos veido? Žinoma, tai pasidaro žaidimo, stiliaus dalyku, tačiau kokio stiliaus? Totalinio maivymosi ir tiesmukų užuominų.
Visą laiką stengiamasi šokiruoti. Bet šokiruoti galima tiktai buržua, o mes beveik neturime viduriniosios klasės. Turiu omenyje ne pajamas, o vertybes ir gyvenseną. Mūsų kultūroje vyrauja padugnių stilius ir skonis, o padugnių šokiruoti neįmanoma: kai sakomi ar rodomi atseit šokiruojantys dalykai, publika tiesiog krizena, jai smagu: “čia geras!”. Kaip gyventojai gali visa tai žiūrėti, klausyti, skaityti? Šito jokiu būdu negalima klausti: jų niekas negali vertinti, jie visada teisūs. Lėkštai publikai gali kalbėti ir rodyti tiktai tai, kas jai patinka. Vis dėlto kokia sociologinė tokio skonio charakteristika, kokiam visuomenės sluoksniui jis būdingas? Mūsų vartojimo-mėgavimosi kultūra ne tiek smulkiaburžuazinė, kiek liumpeniška. Elgsenos normos yra riaugėjimas, briediškas tuoktuvinis agresyvus baubimas. Siūlomas gyvenimo stilius turi ne ugdyti asmens savitvardą, kaip kad nusakė civilizavimo procesą Norbertas Elias, o atpalaiduoti.

[Sverdiolas A. Apie pamėklinę būtį. Vilnius: Baltos lankos. 2006, P. 153-155]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code