Kaip racionalistinė filosofija įveikia ar, tiksliau sakant, bando ir tikisi įveikti netikrumą?

Įdomu, kad kaip tik dėl juslinio patyrimo svarbos naujųjų amžių filosofijoje įsiliepsnojo karčiausias ginčas, ataidintis iki pat mūsų dienų. Vieni filosofai, vadinamieji racionalistai (siaurąja prasme) – Descartes‘as, Spinoza, Leibnizas, – teigė, kad visas pažinimas atsiranda iš grynojo, juslių netrikdomo proto, galima sakyti, iš vidinės refleksijos arba apriorinių, loginių ar matematinių, ego būsenų. Protas, girdi, gali pažinti pasaulio esmę ir be juslinio patyrimo arba (taip manė Kantas) tą patyrimą pats sukonstruoti. Kiti filosofai, vadinamieji empiristai arba sensualistai – visų pirma anglų mąstytojai Baconas, Locke‘as, Hume‘as, Berkley, – aiškino, kad pažinimo šaltinis yra juslinis patyrimas, tačiau juslinio patyrimo objektai irgi yra konstruojami sąmonės iš juslinės „žaliavos“. Vadinasi, ir vieni, ir kiti pažinimo šaltiniu galų gale laikė ego sąmonės būsenas. Bet Descartes‘as ir jo šalininkai tvirtino, kad pažinimo objektas yra konstruojamas iš loginių ar matematinių idėjų, o Baconas ir jo įpėdiniai buvo įsitikinę, kad pažinimo objektas konstruojamas iš juslumo būsenų. Abiem atvejais vyrauja mintis, kad visa, kas yra anapus ego, yra kuriama jo sąmonės. Patyrimas pasirodo esąs irgi apriorinis, iš anksto nulemtas ego būsenų; netgi tie daiktai, kuriuos, kaip mums atrodo, randame sukurtus gamtos ar Dievo ir jiems pasyviai atsiveriame, tikėdami jų savarankiška transcendentine būtimi, iš tikrųjų yra dirbtiniai, padaryti mūsų pačių, kaip pažįstančiųjų subjektų, sąmonės. Graikiškoji ar krikščioniškoji patyrimo kaip tikinčio atsivėrimo nuo žmogaus nepriklausomai raelybei sąvoka racionalistinėje filosofijoje praranda prasmę.

Racionalistai mąstymo negrindžia nei išorine, nei vidine žiūra, nei nuostaba, nei tikėjimu. Mąstymo centras perkeliamas iš transcendentinės būties į reflektuojančio ego būsenas. Išskyrus keletą kraštutinių atvejų, kai juslinio pasaulio daiktų būties savarankiškumas išvis neigiamas (Berkeley) arba ta būtimi abejojama (Hume‘as), pasaulio realumas ir realus juslinių daiktų egzistavimas apskritai pripažįstamas. Tačiau manoma, kad pačiais daiktais pasitikėti negalima prieš tai nepatikrinus, ar jie atitinka ego būsenas, ar ne. jei patys daiktai neatitinka apriorinių ego būsenų, tuo blogiau jiems: ne būsenos turi būti derinamos prie pačių daiktų, o daiktai prie būsenų. Kitais žodžiais tariant, ne ego būsena turi atitikti transcendentinę būtį (gamtą arba Dievą), o priešingai – transcendentinė būtis privalo atitikti ego būsenas.

Vadinasi, ir transcendencija dabar priklauso nuo pažįstančiojo žmogaus malonės. Transcendentinė būtis irgi tampa reflektuojančio ego konstruktu, žmogaus dirbiniu, savotiška mašina, gaminama pagal paties ego nustatytas taisykles, vadinamas gamtos dėsniais. Bet jeigu taip, tai transcendencija visų pirma praranda savo absoliutumą. Geriausiu atveju ji išlieka kaip santykinė transcendencija, nuolat įtraukiama į konstruojančio pažinimo sritį ir virstanti žmogaus disponuojama realybe. /…/

Kaip racionalistinė filosofija įveikia ar, tiksliau sakant, bando ir tikisi įveikti netikrumą?

Iš po kojų slysta žmogaus nesukurtas pagrindas, absoliuti transcendencija, kad ir kaip ji būtų vadinama – daiktu, gamta ar Dievu. Negana to, reflektuojantis ego šį pagrindą stengiasi net sugriauti tardamas, kad transcendencija yra ne vien netikrumo, bet ir galimos apgaulės šaltinis. Štai Descartes‘as, siekdamas išsivaduoti nuo netikrumo, neatsisako prielaidos, kad net pats Dievas iš principo gali apgaudinėti; Dievas gali būti apgavikas, nors galiausiai Descartes‘as nusprendžia, kad šitaip neturėtų būti, nes apgavystė ir melas nesiderina su Dievo idėja. O ką jau kalbėti apie gamtą, atsiveriančią tiesioginėje juslinėje patirtyje, kuri, vieningu racionalistų nuosprendžiu, yra apgavikė tiek savo esme, tiek savo būtimi. Descartes‘as prisipažįsta: „/…/ lig šiol aš ne dėl tikro ir gerai apgalvoto sprendimo, o tiktai dėl aklo ir akiplėšiško impulso tikėjau, kad išorėje yra daiktų, kurie skiriasi nuo manęs ir kurie pojūčiais arba vaizdinius ir palieka jame jų atspaudus“.

O tai reiškia, kad visa transcendentinės būties, kaip žmogaus nesukurto ir nepažinaus pagrindo, sritis yra nepatikima. Ši būtis apgaulinga, ir tikėti ja taip naiviai, kaip tikėjo graikų bei krikščionių filosofai, negalima. Šit kokį nuosprendį transcendentinei būčiai paskelbia racionalistinė filosofija, pradedant Descartes‘u, vienintele patikima realybe laikiusiu ego cogito, baigiant Hegeliu, teigusiu, kad tikra tik tai, kas protinga, taigi kas pažinta ir padaryta žmogaus proto.

Jei visas netikrumas kyla iš žmogaus nesukurtos realybės, vadinasi, tikrumo galima tikėtis vien iš to, kas padaryta paties žmogaus, tačiau padaryta ne taip, kaip buvo daroma anksčiau – aklai, neprotingai, nesiremiant refleksija ir patikimu metodu; ne, tikrumo sritis turi būti padaryta remiantis vieninteliu tikru pažinimu, kuris pagrįstas skaičiavimu ir bandymais, matematika ir eksperimentu. Tikrumo garantas yra tai, ką Descartes‘as ir Leibnizas vadina universaliąja matematika, pagal kurią rekonstruojamas senas (gamtos ir Dievo) ir konstruojamas naujas – grynojo žmogaus – pasaulis. Šią mintį vaizdingai išsakė Leibnizas: kai Dievas skaičiuoja, atsiranda pasaulis. Tačiau dabar Dievo vieton atsistoja žmogus, ir perfrazuodami Leibnizo žodžius galime pasakyti taip: kai skaičiuoja žmogus, atsiranda jo pasaulis. Ir, žinoma, naujajame žmogaus pasaulyje nebėra vietos pačiam Dievui, o gamta išlieka tik kaip eksperimento poligonas ir techninio perdirbimo žaliava.

Dabar mes prieiname prie tos realybės, į kurią buvo orientuota racionalistinė filosofija, ieškojusi nepajudinamo pagrindo, ant kurio atsistojęs reflektuojantis žmogus turėjo įveikti netikrumą. Tiesa, pati racionalistinė filosofija tos realybės aiškiai neįvardijo, nes joje dar buvo likę labai daug klasikinės metafizikos sentimentų ir net klasikinės laikysenos bruožų, apie kuriuos mes dar kalbėsime. Žodis, kuriuo bandysime įvardyti racionalistų ieškotą pažadėtąją žemę, turėjusią tapti absoliučiu pagrindu ir tikrumo namais, bus gal kiek netikėtas, tačiau mums jau gerai žinomas. Tas žodis – technika. Ir Descartes‘o „naujasis pasaulis“, ir Leibnizo „nustatytosios harmonijos“ karalystė, ir Kanto „transcendentalinis subjektas“, ir Hegelio „absoliutinės dvasios“ viešpatija – visa tai yra metafizikos kalba įvardyta nauja, nemetafizinė realybė – technika kaip tikrasis racionalistų absoliutas. Būtent racionalistinėje filosofijoje prasideda metafizikos krizė, kurią lemia tai, kad orientacija į kosmosą, gamtą ir Dievą pradeda išstumti orientacija į techniką. Technika tampa absoliučios transcendencijos pakaitalu. Tik sukurdamas techninį pasaulį racionalistinis žmogus tikisi susimūryti patikimą pagrindą, ant kurio stovėdamas galėtų įveikti netikrumą. Todėl mes galime tarti, kad technika yra tikroji racionalistinės filosofijos substancija.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius. Margi raštai. 2011. P. 281-284]