Graikų filosofija: transcendencijos atradimas

platonas

Platonas (428/427-348/347 m. pr. Kr.) – Sokrato mokinys. Jo filosofijoje Vakarų metafizika pirmą kartą pasirodo užbaigtu, galima sakyti, išties klasikiniu pavidalu. Platonas stengiasi įveikti jonėnų materialiosios ir italikų formaliosios metafizikos kraštutinumus, sukurdamas labai gyvą antjuslinės transcendencijos vaizdinį. Jį galima laikyti realiosios metafizikos pradininku. Platono filosofijoje absoliuti transcendencija pasirodo kaip daugelio antjuslinių daiktų, idėjų arba eidų karalystė, radikaliai atskiria nuo juslinio pasaulio, kurį, kaip ne kartą minėjome, Platonas vadina šešėlių viešpatija. Idėjos ir yra toji riba, iki kurios gali eiti filosofinis mąstymas, bet anapus jų kelio jau nėra.

Platonas iš dalies perima elėjiečių ir visų pirma Parmenido absoliučios transcendencijos intuiciją. Idėja yra antjuslinė transcendencija, atitraukta nuo savo juslinio fenomeno. Tačiau Parmenido transcendencija buvo grynoji būtis, be nebūties ir tapsmo priemaišų, o Platono idėja jau nėra amžinai sustingęs būties kristalas. Visų pirma Platono idėjos labiau individualizuotos negu Parmenido rutulys. Jose glūdi gausybė juslinio pasaulio daiktų formų, ir tie daiktai dalyvauja idėjų gyvenime, yra jų palaikomi, išplėšiami iš nebūties ir pakeliami į būties šviesą. Idėja yra aktyvi, individualių daiktų būtį ji nuolat kelia iš beformės grynojo santykio stichijos, padeda jiems atsilaikyti prieš kitimą ir nyksmą. Tačiau kartu idėja nėra nei grynoji būtis, nei grynasis tapsmas, imami skyrium; ji nėra nei absoliutus individas, nei neišsklaidyta substancija. Ji tarsi svyruoja tarp būties ir tapsmo, tarp individualumo ir substancialumo, išsaugodama ir vieną, ir kitą. Nors idėja amžina ir šiuo požiūriu yra absoliutus individas, tačiau kartu idėjai būdingas vidinis judrumas. Tai prieštaringas, bet kaip tik todėl realistinis absoliučios transcendencijos vaizdinys, kuriame išsaugojamas substancinio individo dvilypumas.

Be to, Platono transcendencinė būtis nėra monotoniška. Ji išskaidyta ir kiekybiškai, ir kokybiškai. Idėjų pasaulis yra turtingos, įvairoviškos transcendencijos išraiška. Aukščiausioji būtis yra ne didžiausia abstrakcija, o individualių antjuslinių esinių visuma. Tai ne nuobodus rytietiško tipo vienis, bet toks vienis, kuriame glūdi didžiausia įvairovė. Beje, ši įvairovė traktuojama ne kaip neapibrėžta galimybė, o kaip išsiskleidusi, reali įvairovė, nuolat gravituojanti į vienį, to vienio traukiama, panašiai kaip Saulė traukia aplink ją besisukančias planetas. Platono absoliuti transcendencija susideda iš daugelio substancinių individų, daugelio antjuslinio formų, Tačiau šis daugis nėra atsitiktinių, vienas su kitu nesusijusių daiktų sankaupa. Platono idėjų pasaulis turi hierarchinę sandarą. Idėjų piramidės viršūnė yra grožio idėja, kaip pati intensyviausia absoliučios transcendencijos išraiška, kaip riba, iki kurios gali smelktis būties mąstymas, ir kaip monolitas, į kurį sudūžta agresyvaus pažinimo strėlės. Būtent grožio idėja apriboja pažinimą, šitaip Platono filosofijoje įtvirtindama agnostinę nuostatą. „Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, kurį galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, turi padaryti išvadą, kad ji yra viso to, kas gera ir gražu, priežastis“, – sako Platonas.

Idėja kaip substancinis individas kartu yra idealas, siekiamybė, priedermė, o ne vien abejingos teorinės žiūros objektas. Šiuo požiūriu Platonas yra ištikimas Sokrato mokinys. Transcendencija, aukščiausioji būtis, neduota savaime kaip koks banalus praktinės kasdienybės faktas. Kad jai atsivertum, reikia dėti didžiules pastangas, reikia įveikti kasdienę rutiną, abejingumą, aklumą ir regimybę. Todėl tikroji būtis žmogui yra nepaprastai sunki. Tai reiškia, kad būtis turi būti žmogaus palaikoma, jo ginama, kas akimirką atkuriama, išplėšiama iš nebūties, apsaugoma nuo dūlėjimo. Žmogus, orientuotas į idėją, yra būties sargybinis, arba, kaip gražiai pasakė Heideggeris, būties piemuo. Ši priedermė iš dalies apima ne tik aną, antjuslinį, bet ir šį, juslinį, pasaulį, kuriame gyvena mirtingieji, pririšti prie kasdienybės galeros. Todėl Platonas viename iš savo vėlyvųjų dialogų šį pasaulį vadina jusliniu dievu, transcendenciją lyg ir susiedamas su fenomenu ir jos ieškodamas šiame pasaulyje. Taigi Platonas – ne Rytų išminčius: jis nragina visiškai nusigręžti nuo šio pasaulio su panieka ir abejingumu. Platonui juslinis pasaulis nėra vien tik iliuzijos ir apgaulės sritis, Majos skraistė, dengianti nebūtį ir pati smenganti nebūtin. Šis pasaulis ano, idėjų, pasaulio fone įgyja šiokią tokią vertę, nes tik gerai įsižiūrėdami į juslinį fenomeną galime išvysti ir transcendenciją, kuri be fenomeno yra sunkiai pagaunama. „Todėl dabar jūs turite visi iš eilės leistis į kitų žmonių buveinę ir priprasti regėti tamsius daiktus; kai priprasite, jūs tūkstantį kartų geriau už kitus matysite ir pažinsite kiekvieną atvaizdą ir žinosite, kieno jis, nes jau esate matę tikruosius gėrio, grožio ir teisingumo pavyzdžius“, – toks Platono patarimas filosofams.

Todėl Platono absoliučią transcendenciją galima interpretuoti ir taip: tai ne kažkokia anapusinė realybė, o tik kita, kasdieniam praktiniam žvilgsniui nepasiekiama šio pasaulio daiktų pusė. Ano, idėjų, pasaulio santykis su šiuo, šešėlių, pasauliu yra toks pat, kaip neregimosios Mėnulio pusės su regimąja. Idėjas galima įžvelgti jusliniuose daiktuose. Substancinis individas gali būti suprantamas ir kaip akivaizdžiai atsiveriantis daiktas, tačiau atsiveriantis tik metafizinei patirčiai, atsirandančiai blyksnio akimirką. Idėją kaip eidą (eidos graikų k. – išvaizda) galima ne tik mąstyti, bet ir matyti. Tiesa, pats Platonas tokiai interpretacijai vargu ar pritartų. Jam idėja vis dėlto yra antjuslinis daiktas, todėl ir Platono filosofija paženklinta visos metafizikos prigimtine nuodėme. Tačiau mums svarbu pabrėžti tai, kad idėja nėra tik abstrakti sąvoka ar sterili loginė bendrybė, kaip kartais manoma. Ji pasižymi kokybiniu savitumu, jei apskritai galima kalbėti apie antjuslinę kokybę. Šis keistas, pasakykime – metafiziškai iškreiptas kokybiškumas ir leidžia Platono filosofiją traktuoti kaip realiąją metafiziką. Ši filosofija piešia realistinį absoliučios transcendencijos paveikslą, beveik atitinkantį giliausią esinijos sandarą. Bet kadangi platonas vis dėlto išgrynina idėjų pasaulį ir perkelia jį į antjuslinę sritį, jam tenka sumenkinti juslinių daiktų būtį. Todėl įprasta jo filosofiją vadinti idealistine, nors, kalbant visai tiksliai, visa metafizika yra idealistinė ta prasme, kad ji nukreipta ne į kasdienybės faktus, o kaip tik į transcendentinę būtį, kuri jau savaime yra savotiškas idealas net tada, kai neatitraukiama nuo juslinio fenomeno. Šitokį transcendencijos „idealumą“, jos nesutapimą su kasdienybės faktais pirmieji ir parodė Sokratas bei jo didysis mokinys Platonas.

[ Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius. Margi raštai. 2011. P. 215-218]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code