Laisvė kaip metafizinės patirties branduolys

svoboda/…/ Jei mes sakome, kad laisvė yra neišsklaidoma paslaptis, tai nereiškia, kad ji niekaip neatsiveria ir nieko neatveria. Neatverianti ir neatsiverianti laisvė būtų savivalė, vadinasi, nelaisvė. Laisvė nėra daiktas savaime kantiškąja prasme. Visai priešingai. Laisvė reiškiasi, atsiveria ir atveria. Laisvė yra pats intensyviausias žmogaus išėjimas iš savęs, iš savo vidujybės kalėjimo, pats ek-statiškiausias buvimas anapus savojo ego. Mes sakėme, kad laisvė pačia abstrakčiausia prasme yra dvipusės individualizacijos aktas. Ji pašaukia būtin individą kaip asmenį ir individą kaip daiktą anapus ego. Bet kas yra individualizacija? Tai žingsnis iš tamsos ir neapibrėžtumo į šviesą ir apibrėžtumą. Pati laisvė ateina iš nakties, bet paverčia ją diena. Pati laisvė nėra joks “individas”, bet ji yra individualumo šaltinis. Šiuo požiūriu laisvė yra tiltas tarp chaoso ir kosmoso, tarp grynojo santykio ir būties, tarp begalybės ir baigtinumo. Laisvė yra tapsmas, grynąjį santykį suauginantis į substancinį individą. Įeidamas į laisvės erdvę, žmogus balansuoja tarp nebūties ir būties, bet visada orientuotas į būtį. Laisvėje kartu pasirodo ir bauginanti grynojo santykio praraja, ir harmoningas stabilaus regimojo pasaulio paviršius, ir chaoso naktis, ir formos diena. Individualizuojantis laisvės aktas chaosą įstato į formos ribas. Tuo laisvė ir skiriasi nuo savivalės ir pasirodo kaip jos priešingybė. Savivalė irgi yra balansavimas tarp grynojo santykio pragarmės ir substancinio individo būties. Tačiau savivalė pasvirusi grynojo santykio pusėn; ji ardo substancinį individą, nugramzdina jį į chaoso pragarmę. Laisvė kuria, savivalė griauna; laisvė pašaukia būtin, savivalė stumia į nebūtį.

[ Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 391]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code