Niekio terapija

Turbūt daugelis sutiktų, kad tūlas šiandienos žmogus yra gana išlepęs, jam patinka kuo mažiau apkrauti smegenis ir kuo daugiau jusles. Stebėti vaizdą ekrane, klausytis maloniai sudėlioto įgarsinimo ir pasyviai ryti žodieną, tam neprireikia beveik jokių pastangų. Kita vertus, vienas iš išsilavinusio žmogaus požymių yra gilesnis žodžių reikšmės supratimas, ryškesnis žodžio sukelto vaizdinio matymas, tačiau tam prireikia sąmoningo reflektavimo, ilgalaikių valios pastangų, tam tikro treniruotumo, kas tampa beveik titanišku uždaviniu, ypač šiais medijų tvano laikais.

niekio-terapija

Dailininkas Jacek Yerka „S.A.D.“

Išlavėjus antrajai signalinei sistemai, Pavlovo terminais šnekant, žodis žmogui tapo toks pat stiprus dirgiklis kaip ir daiktas. Arvydas Šliogeris savo įžvalgia analize demaskuoja šį faktą ir atveria įvairias galimas neigiamas ir gana toli einančias viso to pasekmes.

Straipsnyje „Grynosios sąmonės odisėja“, kuris pradžioje pasirodė kaip įvadas į Hėgelio „Dvasios fenomenologiją“, o vėliau įtrauktas ir į atskirą Arvydo Šliogerio septynių antropotopijos etiudų rinkinį, pavadinimu „Niekio vardai“, filosofas meistriškai atskleidžia išvešėjusią ideologinę stabmeldystę, logolatriją, panhominizmą, naikinančią mąstymo stereotipų ir tiesiog Niekio galią.

Bene didesnė dalis šio įžvalgaus lietuvių mąstytojo tekstų sukasi apie vieną pagrindinę minti, apie tai, kas yra žmogaus gyvenime esmiša, autentiška, tikra, vertinga bei apie tai, kas tuo nėra. Taip atsiranda dvi pagrindinės ir laibai reikšmingos Arvydo Šliogerio filosofijoje sąvokos, Niekis ir Esmas.

Niekis, jei taip visai paprastai, galime jį apibrėžti, kaip abstrakciją esančią žmogaus sąmonėje, kuri atrodo jam tokia pat reali ar net realesnė nei daiktiškai apčiuopiama bei čia ir dabar esanti tikrovė.

Esmas, tai niekio priešingybė, kitas žmogiškos egzistencijos polius, kitaip tariant, tai – kas tikra, autentiška, be-tarpiška, imanentinis daiktas, be tarpininkų čia ir dabar jusliškai patiriama tikrovė.

Filosofas pripažįsta, kad visiškai švariai patirti Esmo turbūt neįmanoma, visada liks, kad ir lengva, Niekio priemaiša, kaip įtarpintojas, pavyzdžiui, kalba ar kažkokios jos liekanos. Tiek Niekis, tiek Esmas driekiasi toli už konkretaus individo ribų. Tokie nepatirti Esmo horizontai vadinami trasendencija, o neišsenkamos Niekio variacijos – pseudotransendencija. Reikšmingas tarp jų skirtumas yra tas, anot filosofo, kad juslinė transendencija yra tikra, o pseudotransendencija yra tiesiog Niekis.

Mes negalime visiškai atsisakyti Niekio, negalime visiškai panirti į esmą, tačiau sukimasis aplink šios problemos ašį turi jau savaime transformuojantį ar net gi terapinį poveikį. Turbūt ne vienam Arvydo Šliogerio tekstų skaitytojui teko patirti šią išlaisvinčią proto nuostabą atsivėrus naujam matymo laukui, subtilesniam patyrimo aiškumui.

Be kalbos, kaip tarpininko, Niekio stichija atsiveria ir per tokius reiškinius kaip mokslas, religija ar tiesiog kultūra.

Arvydo Šliogrio tekstai, ir pati filosofija apskritai, gali pasirodyti gan niūri, rūstoka, vietomis net labai radikali. Kita vertus, toks užaštrinimas gali būti visai ir priimtinas, pravartus, leidžiantis tyrinėti subtiliausias žmogiškos sielos kerteles.

Atrodo, jog šio filosofo svajonę, bent iš dalies, puikiai išpildytų Rėjaus Bredberio antiutopiniame romane „451 Farenfeito“ aprašyta situacija. Ten vaizduojama ateitis, kurioje visos knygos yra uždraustos, todėl vyksta jų nuolatinė medžioklė ir deginimas. Vieno iš šio kūrinio herojų ištarta farzė, sykiu gal net labai taikliai perteiktų ir paties A. Šliogerio laikyseną:

„Garantijų neprašykite. Ir nemanykite, kad gali išgelbėti koks nors vienas dalykas, asmuo, mašina ar biblioteka. Pats padėk sukurti pasauliui išsigelbėjimą, ir jei skęsi, tai bent žūsi žinodamas, kad plauki į krantą.“ (2006, 92 p.)

Kalbos, tradicijų ir apskritai mąstymo pinklių, kaip trukdžio patirti esmiškai, autentiškai būties imanenciją problema nėra nauja. Šia prasme Arvydas Šliogeris priartėja ne tik prie savo mylimų ikisokratikų, bet ir prie Rytų išminčių, prie gyvos Dao ar dzen meistrų tradicijos, kur meistras paklaustas, kodėl gyvenimas toks sunkus linkęs atsistojęs apeiti ratą ir vėl atsisėsti, taip tiesiogiai perteikdamas gyvenimo cikliškumą, išvengiant tuščių kalbų ar filosofavimo. Savotišką kalbos kaip Niekio demaskavimą iliustruoja ir gerai žinomas zen meisto koanas, kuris mokinio klausia ar šalia plytintis akmens luitas yra jo galvoje ar išorėje.

Kalbant kalambūru, turbūt galima būtų pasakyti, kad rašydamas apie Niekį Arvydas Šliogeris ir pats nemažai to Niekio prigamino savo tekstais, rašydamas apie tai, kas atsiveria tik juslinei patirčiai, bet ne žodžiams, pats ėmė kurti tarpininkus, ženklus, nuorodas, prasminius krešulius, užtvaras tarp to kas esmiška ir tarp to kas tėra tuščia žodžio iliuzija, žabangos ir apžavai. Kita vertus, tai visai ir suprantama, juk apie tai, ko negalima išreikšti žodžiais, galima tik žodžiais meluoti. Turbūt neretai būtent todėl A. Šliogerio filosofija mėginama kritikuoti kaip turinčią savyje įvairiausių prieštarų, ne vientisą. Tačiau ar gali būti kitaip, mėginant nusakyti kunkuliuojančią gyvenimo imanenciją? Ar galima tikėtis, kad sustingęs žodis perteiks tai, kas nuolat savaime kinta, juda, atsinaujina? Ar gali tai, kas mirę papasakoti apie tai, kas gyva?

Analizuodamas detaliau šio mąstytojo filosofiją pradėčiau nuo to, kad pati Esmo ir Niekio skirtis yra gana dirbtinė. Skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad tai, kas priklauso Niekiui, yra netikra, tuščia, virtualu, o tai kas esmiška – yra gryna, tikra. Bet ar tikrai?

Kaip upės vanduo atspindi medžio lapiją, taip ir sąmonė atspindi aplink ją esančius reiškinius. Ir nors upėje atspindėto vaizdo nebegrąžinsi, nepasuksi laiko atgal, kaip dainuoja Virgilijus Noreika drauge su Luku, bet sąmonėje šis paradoksalus veiksmas tampa įmanomas, įmanomas pasukimas, laiko sustabdymas ar net alternatyvių įvykio versijų kūryba. Taip, atvaizdas nėra tikras medis, ir čia Arvydas Šliogeris visiškai teisus, bet atvaizdas yra tikras atvaizdas, toks pat tikras kaip ir medis, todėl ir skirtis tarp jų, kaip tarp tikro ir netikro, esančio ir ne-esančio būtų dirbtina, labiau metodologinė, paranki tam tikro tipo reiškinių analizei, bet ne daugiau. Visa painiava tame, kad į daikto atvaizdą neretai, kaip jau pradžioje minėta, tūlas žemietis reaguoja kaip į patį daiktą, o patį daiktą, neretai nuvertina, kaip nieko vertą, „paverčia“ į nieką. Toks demaskuojamas vertybinis paklydimas yra didžiausias Arvydo Šliogerio nuopelnas ir dovana mums visiems.

Kita vertus, tęsiant tikrumo ir netikrumo bei atskirties tarp Esmo ir Niekio temą, radikaliai teigti, kad sąmonės reiškiniai yra nieko verti, nes iš jų trobos nepastatysi, tarkim, irgi būtų perdėm radikalu, nors kartais, kaip minėjau, metodologiškai, gana paranku. Atvaizdas yra realybės eskizas. Suprantama, kad garbinti skurdų, vienspalvį eskizą, iškelti abstrahuotą idėją aukščiau tikro daikto yra naivu ar net gi tiesiog kenksminga, kita vertus, niekaip negaliu teigti, kad kelio ženklai nurodantys man kaip nuvykti į Kėdainius yra niekingi ir nieko verti. Tačiau vėlgi, būtų absurdiška garbinti greitkelio skydelius su užrašu „Paryžius“, kaip patį Paryžių, absurdiška, bet ir paradoksalu, nes žmogus daro tai kasdien, visur kur, beveik visame kame. Be jokios abejonės čia rasime daug paralelių su Nietzsche’s, Heidegger’io ar Deleuze’o filosofijomis.

Knygoje „Niekio vardai“, antrajame iš septynių antropotopijos etiudų nagrinėjamas religijos klausimas. Arvydas Šliogeris rašo:

„Taigi „Dievas“ kaip monumentaliausias Stabas ir Atvaizdas yra pats atkakliausias Absoliučios Tikrovės suniekinimas; tai „idealus“ tikrovės kristalas, iškrentantis iš Niekio tirpalo. „Dievas“ yra Niekio kaukė, o „vienas Dievas“ – energingiausias Niekio krešulys, visą būtį (teisingiau – tarsi-būtį) perėmęs ir pasiskolinęs iš šalin nustumtos ir išniekintos Absoliučios Tikrovės“ (1997, 61 p.)

Iškart sutinku, jog užčiuoptas svarbus reiškinys, bet oponuodamas norėčiau peržaisti mintį atvirkščiai, labiau haidegeriškai ir paklausti kitaip. O gal būt „Niekis“ yra Dievo kaukė, jo būties krešulys iškrentantis iš dieviškos egzistencijos tirpalo?

Kaip ten bebūtų, išties galima sutikti su A. Šliogerio teiginiais, kad religija, kurioje tikima stabais, garbinamos kelio į Paryžių ar Alytų nuorodos, taip sakant, o ne pasitinkama pati konkreti vietovė, nėra tikėjimo arba to tikrojo ryšio su Dievu.

„Tikėjimas kaip tiesioginis, be-tarpiškas (be Tarpininko) susitikimas su Absoliučia Tikrove gali įsižiebti tik už religijos ir iki arba po tikybos. Religija neišvengiamai užgesina tikėjimo kibirkštį, nes ji yra tarpiškas ne-susitikimas su Absoliučia Tikrove ir be-tarpiškas susitikimas su Tarpininku („Dievu“, Atvaizdu, Buda, Kristumi, Dzeusu, Ketzalakoatliu, Perkūnu, Mahometu ar Tautų tėvu).“ (1997, 61-62 p.)

Kita vertus, mano manymu, tai vėl gi nors ir teisingas, bet kiek radikalus, perspaustas, sutirštintas požiūris. Juk, kaip minėta, patys kelio ženklai nėra blogi, priešingai, jie net labai naudingi, žala, jei mes per savo tingulį, tamsumą ar dėl dar kažkokių priežasčių vien tais ženklais ir te pasitenkiname, taip niekada ir nenuvykę į savo pažadėtąją žemę.

Naujajame Testamente gausu vietų kur Kristus kalba, jog jis tėra tik atstovas, nuoroda, vedlys, jog ne jis, o Tėvas čia svarbiausias. Tam tikrą siekį sugriauti mąstymo stabus regiu ir Senojo Testameto epizode, kai Dievas prašo Abraomo paaukoti savo sūnų. Tame nėra jokios logikos, jokios logolatrijos ar kitokių „Idealybės“ fantomų, taip parodoma, kad gali nutikti viskas, egzistuojanti šio momento tiesa tai pati imanenencija, vienintelis kelias – tai tiesioginis ryšys su Dievu, o ne su įstatymais, knygom, papročiais ir tradicijom, kas savaime yra vertinga, bet tik kaip kelrodžiai į juslinės transendencijos Meką, bet ne daugiau.

Kita nepaprastai svarbi Arvydo Šliogerio filosofijoje sąvoka yra toposofija, žemė, konkrečios žemės išmintis. Jau seniai pastebėta, kad priklausomai nuo to, kokioje klimato juostoje, kokioje konkrečioje aplinkoje gyvena tautos pasireiškia ir tam tikri bendri dėsningi bei unikalūs, tik toms tautoms būdingi ypatumai. Pavyzdžiui, taip labai paprastai šnekant, kuo toliau į šiaurę, tuo labiau intravertiški tampa žmonės ir vis labiau ekstravertiški, kuo toliau į šiltus kraštus. Tam tikra vieta, per tiesioginę kasdieninę patirtį, įsišaknija konkretaus individo sieloje bei formuoja jo pasaulio mątymą, galvojimą, saviraišką, asmenybę.

Dėl skirtingos gyvenamos vietos patirties, neišvengiamai abstrahuojami ir skirtingi dalykai, todėl tam tikras ideologinis konfliktas jau užprogramuotas geografiškai.

Lietuviškos maldos, užkalbėjimai ir žolelės gydys lietuvio sielą, o tolimos Rytų Azijos šamanas galės padėti savo kaimo žmones, bet vargu bau ar veiks taisyklė atvirkščiai, tarkim Rytų Azijos užkalbėjimai Dzūkijoje ar dzūko burtai Tibete. Tad mąstytojas visai taikliai pašiepia ir ironizuoja kalbėdamas apie nuo Rytų ezoterinio žavesio apsalusius kraštiečius.

Suprantama, vėl gi, nėra prasmės taip visai radikaliai svetimų kultūrų atmesti ar neigti. Mes tikrai regime nuostabius svetimų sodų vaisius, skubame jais mėgautis ir ragauti, tačiau kažkokiu būdu pamirštame, kad sodas yra ne mūsų. Todėl išties esmiškas, ir teisingas judesys būtų pasimokius iš kaimyno grįžti į savo gimtąjį sodžių ir auginti jame savo vaisius. Tai yra ir lietuviškos dvasios klausimas, laisvės tapsmas ir visi kiti dalykai…

Šiam klausimui iš esmės skirtas ir Arvydo Šliogerio dar nepublikuotas pranešimas „Apie lietuviškąjį galvojimą“. Mūsų visų bendras uždavinys – tautinės savimonės, brandžios kalbos puoselėjimas, turtinimas, prie ko labai esmiškai prisidėjo ir pats Arvydas Šliogeris savo teksatais.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvoje, kaip pažymi filosofas, vyrauja teologinis, ideologinis ir technologinis mąstymas. Kitaip tariant, politinės ideologijos stabus pakeitė religiniai, religinius stabus pakeitė technologijų ar pinigų garbinimas.

Būtent jausmas, emocinis reagavimas į abstrakcijas, kaip į tikrą daiktą įkalina žmogų Niekio kokone, apgaubia Majos skraiste, panardina į iliuzijomis valdomų zombių ratą.

Turbūt reikia pripažinti, kad natūralus, iš gimtosios aplinkos kylantis įsišaknijimas yra naikinamas medijų kanalais pompuojamu Niekiu. Taip žmogus atitrūksta nuo savo ištakų ir tikrovės simuliakrų dėka yra transformuojamas į paklusnų vergą, visiškai valdomą mankurtą, praradusį savo pirmapradį žmogiškumą, savo esmę, kai už kuokštą spalvotų popierėlių parduodą motiną, žmoną, vaikus – protėvių žemę. Nors, kita vertus, pirmapradis žmogus išmestas, jėga išplėštas į manipuliatyvių abstrakcijų erdvę, tapęs bepradžiu žmogumi, ar dar yra už kažką atsakingas, ar jis galėtų būti, net jei panorėtų, būti už kažką atsakingas?

„… jei sąmonę valdo filologai, tai valstybę tvarko aferistai. Jei sieloje viešpatauja bekūnis žodis, tai gyvenime – bedvasis kūnas“, – taikliai pastebi filosofas.

Tą ir matome dabartinėje Lietuvoje, teisiškai ir visaip kitaip Niekio išprievartauta bendruomenė bėga į svetimus kraštus, prasigeria ar tampa kultūriniais emigrantais savo pačių žemėje.

Arvydas Šliogeris iškyla kaip savo tautos gydytojas, o jo filosofija, kaip savalaikė diagnostikos bei terapinė priemonė.

Parengė: Edvardas Šidlauskas

Literatūra:
Arvydas Šliogeris (1997) „Niekio vardai“
Arvydas Šliogeris „Apie lietuviškąjį galvojimą“ (nepublikuota)
Ray Bradbury (2006) „451 Farenfeito“

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code