Apie cukrinių avinėlių kartą

Plokščias vaizdas nužudo gyvą pasaulį, atimdamas iš jo gelmę. Mūsų akis, ausis ir kitas jusles kas akimirką šturmuoja milijoninės pasaulio pamėklių armijos. Tačiau šios armijos nesurikiuotos. Jos primena laukinių ordas. Raiškiausias pavyzdys – televizijos naujienos, kur šią akimirką mums rodo sumaitotus čečėnų kovotojų lavonus, kitą – ant pakylos išdidžiai žingsniuojančias gražuoles, trečią – pamaldas bažnyčioje, ketvirtą – seksualinę orgiją viešnamyje, penkta – gulbes tvenkinyje… /…/ Šitaip mūsų sąmonę užtvindo pasaulio vaizdų chaosas ir natūralu, kad ji pasimeta. Sulaukę trejų metukų mūsų vaikai jau gyvena televaizdų pasaulyje, tiksliau pasakius, pasaulyje kaip televaizde. Tik nepaprastai stipri natūra gali atsilaikyti vaizdo terorui. Bet tokios natūros yra reta išimtis; /…/ Juk būtent jaunas žmogus, dar neturintis ir skaudžios realaus pasaulio patirties, sunkiausiai atsispiria vaizdo terorui. Todėl būtent iš jauno žmogaus dažniausiai išgirsti tokį išdidų pareiškimą: „Mano asmenine nuomone (tarsi nuomonė galėtų būti ne asmeninė), yra kitaip, nei jūs sakote. Jūs neteisus.“ /…/Pasaulis žydi retai ir trumpai – kaip obelys. Štai kodėl pernelyg tirštas ir pernelyg spalvotas vaizdas meluoja iš esmės, /…/ o sykiu slopina du svarbius dalykus – realybės jausmą ir kūrybiškumą. Užhipnotizuotas cukruotų pasaulio vaizdų, ir kasdienybės pasaulyje vaikas nesąmoningai ieško „cukrinių avinėlių“, saldaus gyvenimo nesibaigiančių džiaugsmų. /…/ Televaizdo teroras gimdo terorą, nukreiptą prieš realų pasaulį, o mes dar stebimės, kad katastrofiškai daugėja nepilnamečių nusikaltimų, kad vaikai agresyvūs. Mes praradome bendrą pasaulį, tą pasaulį, į kurį su nuostaba žvelgė ir senovės graikai…

  1. Šliogeris. Sudužusio pasaulio vaikai // Mokykla. 1996. Nr.3

Iliustracija: Agresija. M. Vilutis

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code