Pažinimo meditacija
Skaitau Kantą, kuris gyveno 1724-1804 m., ir prisimenu Šliogerį, gyvenantį dabar. Žmonės nuo neatmenamų laikų siekė pažinti supantį pasaulį ir tai kas už jo ribų. Kantas rašo: mes galime pažinti tik reiškinius, t.y. kaip daiktai mums reiškiasi, bet negalime pažinti daikto savaime.
Prolegomenuose sako: „… patyrimas, nors ir moko mane [spręsti], kas egzistuoja ir kaip egzistuoja, bet niekad neišmoko [spręsti], kad tai būtinai turi būti taip, o ne kitaip. Vadinasi, jis niekad negali mokyti pažinti daiktų pačių savaime prigimtį.“
Šliogeris atmeta gnoseologiją, nes Būtis, pasak jo, yra nepažini. Jis sąmoningai atsiriboja nuo objektyvaus išorinio pasaulio pažinimo ir pasikliauja tik savo unikalia egzistencine patirtimi. Stipru. Šliogerio pozicija – stoiko laikysena. Priimti žmogaus likimą tokį, koks jis yra, o ne ramintis užmarštimi; ne siekti to, kas neįmanoma.
Šliogeris geba susitaikyti su tuo, su kuo žmogaus prigimtis sunkiai susitaiko. Ne tik pripažįsta žmogaus proto ribotumą ir neduotą jam galimybę įveikti pasaulio paslaptį, bet ir pasirenka priešingą poziciją – puoselėti jo mįslę.
Pati staiga suvokiu, kad naujo pamatinio žmogaus kelio niekas negali išrasti, gali tik atrasti tą patį kertinį kelią. Filosofija nesensta. Todėl tariu, kad Šliogerio įžvalgos apie pažinimą kantiškos. Jis kontempliuoja vaizdus, fotografuoja; savęs nekankina bereikalingais geismais siekti daugiau nei gali žmogus, tai yra pasikliauja tik individualiu bekalbiu daikto matymu, ir ne daugiau. „… Mes galime a priori stebėti daiktus tiktai jutimiško stebėjimo forma, bet ir ja mes objektus galime pažinti tik taip, kaip jie mums (mūsų jutimams) gali reikštis, o ne tokius, kokie jie gali būti patys savaime…“ – Prolegomenuose rašo Kantas.
Jo filosofijoje žmogus yra fenomenas (reiškinys), iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai viduje uždarytas daiktas, nors ir su langais, durimis ar su akimis, ausimis… Tačiau jo filosofijoje žmogus yra kartu ir noumenas (daiktas savyje).
Kaip fenomenas gyvena reiškinių pasaulyje, kuriame viešpatauja būtinumas, atitinkantis gamtos mechanizmą, ir todėl gyvena nelaisvėje.
Tačiau žmogus kaip noumenas yra gryna inteligencija, kurios egzistavimas apibrėžiamas ne laike. Erdvę ir laiką Kantas įvardino kaip dvi esmines juslumo formas – apriorines kategorijas.
Šliogeris žengia dar toliau, eina anapus laiko ir erdvės. Būdamas laikiška ir gyva būtybe patiria amžinybę, kurioje nėra jokios praeities, dabarties ar ateities. Toks išgyvenimas – absoliučiai singuliarus ir tik mano įsivaizduotas.
Vaizduotėje regimas filosofo įvykis beerdviniame čia, jo susitikimas su transcendencija, su tikrove – su tuo, kas nepagaminta, nesukurta, o kas vienodai padovanota kiekvienam žmogui, bet ne kiekvienam žmogui lengvai pasiekiama, nors tai ir jo pirminė duotis. Platono ola – vienintelė Šliogeriui filotopinė erdvė – Kosmopolis, liudijantis jo laisvę. Tyliai toliau stebiu save, kitus; vėl, ir vėl skaitau akimis iš vidaus, dar kartą „Pažink save“ išvystu Delfų šventovės užrašą prieš save.
Živilė Filmanavičiūtė, 2016.03.17
Naujausi komentarai