fbpx

Apie netikrumą

Trečiasis filosofijos šaltinis – netikrumas, tapęs naujųjų amžių racionalistinės filosofijos pamatu. Iš netikrumo būsenos išaugo didžiausių naujųjų amžių mąstytojų Descartes‘o ir Kanto filosofija.

netikra

Netikrumas atveria tolstančią tiek juslinio, tiek antjuslinio pasaulio būtį.

Netikrumo būsenoje pasaulis vis labiau tolsta nuo žmogaus, tampa jam vis svetimesnis. Fenomenas praranda tikrumą kaip transcendencijos žinianešys, todėl nutolsta ir pati transcendencija.

Netikrumo būsenoje žmogus tarsi balansuoja ant skustuvo ašmenų – tarp būties ir nebūties, vis labiau svirdamas nebūties pusėn, bet kartu negalėdamas nematyti ir būties. Netikrumo būseną geriausiai išreiškia vokiečių filosofo Leibnizo suformuluotas klausimas: kodėl yra būtis, o ne niekas?

Šis klausimas įgyja tragišką atspalvį, nes tolstant transcendencijai, kaip absoliučiam juslinio pasaulio pagrindui, vis mįslingesnis tampa pasaulio būties klausimas. Jei nebėra tvirto transcendentinio pamato, nebeaišku, kas palaiko žmogaus ir daikto būtį. Jei pati transcendencija praranda absoliutumą, jei ji išstumia iš amžinosios dabarties ir nustumia į praeitį arba į neapibrėžtą tolumą, pasaulis pakimba virš tuštumos. Fenomenas, praradęs transcendencijos gelmę, virsta fantomu ir grynąja regimybę.

Su netikrumu susijęs vis augantis nepasitikėjimas būtimi-anapus-žmogaus, abejojimas juslinio pasaulio daiktų egzistavimu ir apskritai viskuo, kas tvaru, stabilu ir nekinta. Netikrumas verčia ieškoti tikrumo, bet jo ieškoma nebe kosmoso tvarkoje ar pasaulio būtyje, o pačiame žmoguje, kuris, kaip manoma, turi pats susikurti savo ir net pasaulio egzistavimo pagrindą. Atsisukuma į žmogiškąjį subjektyvumą, braunamasi į žmogaus vidų, o kartu vis labiau nusisukuma nuo pasaulio. Žmogus pradedamas laikyti būties šaltiniu ir palaikytuoju. Netikrumas stumia žmogų į susidievinimą.

Svarbus filosofijos, kylančios iš netikrumo, bruožas yra jos orientacija į tikrumą, kurį gali teikti tik pažinimas, ir ne bet koks, o stiprus, žmogaus įsitvirtinimą pasaulyje ir net paties pasaulio tvirtumą garantuojantis pažinimas. Būtis palaikoma jėga, sklindančia iš tikrumą teikiančio pažinimo. Toks pažinimas reikalauja patikimo metodo, t.y. veiksenos būdo, laiduojančio tikrumą, vadinasi, technikos ir technologijos. Tik metodiškas, technika grindžiamas pažinimas teikia tikrumą.

Filosofija, kylanti iš netikrumo, įgyja gnoseologinį atspalvį. Ji apmąsto pasaulio daiktus ir būtį kaip instrumentą, kurio padedamas žmogus atgautų tikrumą ir tvirtą stovėseną svyruojančiame pasaulyje. Pati transcendencija vis labiau mąstoma kaip priemonė, o ne kaip tikslas-savaime. Juslinis pasaulis laikomas žmogaus nuosavybe kaip perdirbimo ir vartojimo medžiaga. Dievo būtimi nebesidomima, bet Dievo esmė yra laikoma žmogaus tikrumo prielaida, nes Dievas kadaise sutvarkęs pasaulį taip, kad žmogus galėtų pasaulį pažinti, o atradęs jo dėsnius – pasaulį valdyti. Netikrumo filosofija irgi išauga iš atvirumo transcendencijos fenomenams, tačiau dabar svarbiausiu fenomenu laikomas pats žmogus. Transcendencija persikelia į žmogų ir čia suranda savo pagrindinį prieglobstį. Ji tampa idėja, glūdinčia jo prote, sieloje ar dvasioje. Netikrumo filosofijoje vyrauja antropocentrinė orientacija.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P.124-126]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code