Pikto problema

Žmonių puolimo idėja lyg koks raudonas siūlas driekiasi per visą Biblijoj glūdinčią žydų istoriją ir ją glaudžion vienovėn suveda. Dėlei to, teisingu lenkų filosofo Josepho Hoenės Wronskio pasakymu, visą Senojo Įstatymo turinį galima trumpai išreikšti vienu žodžiu – puolimas, kaip kad Naujojo – kitu žodžiu – atgimimas. Dėlei to mes žmonių puolimą ir laikom dogmatiniu faktu, atskleidžiančiu mums ne vieną svarbią paslaptį.

Jų svarbiausioji – tai dabartinio žmogaus sumenkėjimas. Nusidėjęs jis neteko Dievo malonės nuodėmė aptemdė jo protą taip, kad tiesa tapo jam sunkiau beprieinama neg pirma. Jo valioj atsirado polinkis į blogą. Jis pajuto savy veikiant naują dėsnį: „Matau, kas gera, bet darau, kas bloga“. Tai žmogaus dvasios sumenkėjimo paslaptis, kurios joks filosofas nėra ikšiol dar tinkamai paaiškinęs. Viena tik puolimo dogma ją įmanomai tenušviečia.

Šalia dvasios gedimo ėmė žmoguje reikštis ir kūno gedimas. Iki puolimo, pirmųjų žmonių gyventa pilną, mirties nenutraukiamą gyvenimą. Nusidėjus ta jiems Dievo suteiktoji nemirybės dovana lieka atimta ir jų tolesnis gyvenimas virsta kasdieniu kūno irimu bei žengimu mirties linkui. Visa aplinkuma – ir saulės karščiai, ir žiemos šalčiai, ir lietus, ir audros – viskas tą kūno irimą daugiau ar mažiau greitina ir galutinį jo suirimą bei mirtį artina. Maistas, tiesa, kuriam laikui kūno jėgas sustiprina ir irimą sumažina, bet visiškai jo sustabdyti negali. Anksčiau ar vėliau Dievo skirta bausmė turės nusikaltusius pasiekti ir nuodėmingą jų kūną paversti lavonu, o iš lavono – „žemės dulke“. Tas dulke virtimas – tai mirtis. Ji netelpa žmogaus galvoje. Ji yra baisiausia jam paslaptis, kurią vien puolimo dogma padeda mums geriau suvokti.

Su mirtimi glaudžiai siejasi jos pranokėjos įvairios ligos ir skausmai. Net ir toks džiaugsmingas šeimų gyvenime įvykis, kaip naujo nario gimimas, motinoms virsta skaudžiausia ir pavojinga liga, neretai pasibaigiančia jų mirtimi. Dėlei to kiekvieną motiną po teisybei ir reiktų vadinti Mater Doloresa [Motina Sopulingoji]. Bet dėl ko gi jos visos turi pereiti per tuos gimdymo skausmus? Tai nauja paslaptis, teaiškinama tik tuo, kad kiekviena motina yra pirmosios motinos nusikaltėlės duktė ir todėl solidarumo dėsniu turi dalyvauti paties Dievo Ievai uždėtoje bausmėje.

Taip tatai pirmiesiems tėvams puolus, susyk atsirado visos keturios pikto kategorijos. Iš Ievos puolimo atsivėrė neišsenkama moralinio pikto srovė. Įtraukus pirmojon nuodėmėn Adomą, – ši srovė dar labiau padidėjo, iš individualios virsdama šeimynine, socialine. Peržengimas Dievo įsakymo fiziniu valgymu, davė pradžią fizinio pikto rūšiai – sunkių fizinių darbų, ligų ir kūniškų kentėjimų pavidalu; galop patikėjimas Gundytojo pažadu – „visai nemirsite“ – atnešė paskutinę hiperfizinę pikto kategoriją – mirtį su visais pomirtiniais kentėjimais. […]

Tuo būdu kentėjimo klausimas, iš vienos šalies, siejasi su bendra pikto problema, iš kitos – su gyvenimo prasmės bei žmogaus tikslo klausimu.

Pagrindinis žmogaus gyvenimo dėsnis yra jo „sudievinimas“. Tai reiškia, kad pagrindinė jo pareiga bus stengimasis tapti kaskart panašesniu į Dievą, skleisti aplink save daugiau meilės, išminties, dorovinės kūrybos bei kultūros nušviečiant ir sušildant save ir pasaulį dieviškos liepsnos ugnimi, aukštesnio dvasios gyvenimo spinduliais, galop be paliovos rūpinantis, kad Dievas būtų „viskas visame“.

Kur to nėra, kur nuo šio aukščiausio dėsnio nukrypstama, ten ir atsiranda kentėjimas. Apie tai sužinome iš Šventraščio pasakojimo apie pirmųjų žmonių pavarymą iš rojaus. Nuo to laiko visos žmonijos pastangos ir yra nukreiptos į „sugrįžimą rojun“, t.y. į prarastos laimės atgavimą ir atsipalaidavimą nuo kentėjimų. Pasiekti tai žemėje, deja, negalima. Čia kito kelio į laimę nėra kaip tik per kryžių ir kentėjimą. Parodė tai mums Golgotos drama (Golgota – hebrajų kalba „kaukolė“. Taip vadinama kalva netoli Jeruzalės, kur būdavo vykdomos mirties bausmės ir kur buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus; kančios simbolis). Bet jei kentėjimų išvengti negalima, už tai svarbu mokėti atvirkščia kentėjimų puse pasinaudoti. Kentėjimai juk ne veltui leisti pasaulin. Jie ne vien mus kamuoja, bet ir teikia mums daug gero.

[Adomas Jakštas – Dambrauskas (1860-1938) – lietuvių filosofas ir teologas]