Budizmas, antika, krikščionybė

Antikinė kultūra neigė kančią. Ataraksija – vidinė sielos ramybė. Stoikų siekta apatija. Antikos išminčius kančią išsklaido protu. Epikūras sako, kad mirties nereikia bijoti, nes su ja žmogus nesusitinkąs, nes kai „yra žmogus, tai nėra mirties, o kai yra mirtis – nėra žmogaus“, pateikė pirmąjį intelektinės psichoterapijos pavyzdį. Filosofas, pasitelkęs protu grindžiamus argumentus, išsklaido susikaupusį nerimą. Šių laikų vakarietis negali išsiversti be psichoterapijos. Mokyklos gali būti įvairios, bet visų jų pamatinis tikslas – išsklaidyti kančias. Be krikščionybės autorių, ontologiškai įprasminusių kančios metafiziką, Vakarų filosofijoje nebent F. Nietzsche (juo sekdamas H. Hesse) nepritaria budistiniam kančios panaikinimo siekimui. Jis kritikavo krikščionybę, puoselėjusią silpnumo ir kančios idealą. Budizmas, F. Nietzsches manymu, artimas krikščionybei, dekadanso ir nihilizmo religijai. Tačiau budizmas, jo nuomone, šimtą kartų realistiškesnis. Budizmas – vienintelė per visą istoriją pozityvi religija, anot jo, nes ji teigia ne „kovą su nuodėme“, bet „kovą su kančia“. Budizmas nesidangsto moralinėmis sąvokomis, todėl, F. Nietsche‘s terminais tariant, atsiduria „už gėrio ir blogio ribų“. Kita vertus, pažymi F. Nietzsche, budizmas – tai reakcija į pernelyg didelį jausmingumą, pasireiškiantį subtiliu sugebėjimu kentėti. Šis perdėtas dvasingumas, atsiranda pernelyg ilgai užsibuvus tarp sąvokų ir loginių procedūrų, slopina gyvenimo instinktą ir sukelia depresiją. Budizmas, F. Nietzsche‘s manymu, – tai higienos priemonė, skirta, kad būtų išvengta depresijos. Gyvenimas gamtoje, nuolatinis keliavimas, nuosaikumas, skurdi mityba, nesirūpinimas nei savimi, nei kitais stiprina sveikatą ir išlaisvina iš moralės principų prievartos. Budizme nėra jokio kategorinio imperatyvo, persmelkiančio vakariečio sąmonę. Budizmas, F. Nietzsche‘s teigimu, tai vėlyvųjų žmonių – gerų, dorų ir pernelyg dvasingų – religija. Krikščioniui reikia, F. Nietzsche‘s žodžiais tariant, „apvaldyti laukinius žvėris“. Krikščionis negali atvirai kaip budistas pasakyti „aš kenčiu“. Jis kovoja su stipriu priešininku – velniu – ir kenčia tyliai. Pačiam F. Nietzsche‘i kančios ir laimės problema nebuvo svarbiausia. Jo etikos siekiamybė – stipri kūrybinė žmogaus galia, „valia galiai“. Kančia tėra būdas ištirpdyti vidinį chaosą ir šitaip padėti žmogui kūrėjui save sukurti. Kančios neigimas – tai gyvenimo galios neigimas. Todėl budizmą F. Nietzsche laiko dekadanso sąmonės išraiška. Kita – A. Schopenhaueris. Jo etika artima budizmui. Save ir kitą pažįstame, pasak A. Schopenhauerio, tik per kančią. Slopinti valią gyventi, vadinasi, slopinti kančią.

[Remiantis J. Baranova]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code