Pasaulėžiūra kaip dvasios santykis su būtimi

Pasaulėžiūrų įvairumas yra neginčytinas faktas. Jau nuo pat žmogaus minties pabudimo dvasia nevienodai suprato pasaulį ir gyvenimą, nevienodai juos vertino ir todėl nevienodai formavo. Pažiūrų vienodumas yra siekiamas žmonijos idealas. Bet istorijos vyksme jis niekados nebuvo ir nebus realizuotas. Atvirkščiai, juo žmogaus dvasia giliau įsibrauna į būties paslaptis, tuo savotiškiau ji šitą būtį suvokia ir tuo pažiūros vis labiau skaldosi. Istorijos vyksmas atrodo einąs ne į pažiūrų vienovę, bet į pažiūrų įvairybę. Galimas daiktas, kad šitoji įvairybė kada nors pasieks išvidinę savo vienovę. Bet tuo tarpu mes galime kalbėti tik apie pasaulėžiūrų skaldimąsi ir net apie pakrikimą. Pasaulėžiūrų įvairybė reiškia ne ką kita kaip žmogaus dvasios sugebėjimą pažiūrėti į pasaulį ir į gyvenimą iš begalybės atžvilgių. Ir šitas sugebėjimas anaiptol nėra žmogaus dvasios silpnybė. Atvirkščiai! Jis kaip tik ir parodo, kad žmogus bent in potentia yra begalinis, kad absoliutumas yra jam siekinys, tegul ir niekados nerealizuojamas. Pasaulėžiūrų įvairybė iš tikrųjų reiškia žmogaus dvasios absoliutumą. Chaosas, apie kurį šiandien vis labiau kalbama, atsiranda tik tada, kai visos šitos pažiūros neturi vienijančio centro, kai ir pati būtis praranda pirmykštę savo vienovę. Šiandieninis pasaulėžiūros pakrikimas kaip tik ir kyla iš tokio centro stokos. Šiandien savo pažiūromis žmogus suskaldė pačią būtį ir tuo būdu pateko į visuotinį sąmyšį. Pats pasaulėžiūros įvairumas kaip toks nėra ir negali būti jokia blogybė. Jis yra natūralus įgimto pažinimo padaras. Tai pasireiškimas dvasios santykių su būtimi.

Pasaulėžiūra priklauso pažinimo sričiai. Bet pasaulėžiūrinis pažinimas nėra pirmykštis, naivus pasaulio bei gyvenimo suvokimas. Naivus suvokimas ir išgyvenimas gamina tik pasaulėvaizdį, ne pasaulėžiūrą. Pasaulėžiūra jau yra kritiško ir sąmoningo žmogaus nusistatymo dalykas. Pasaulėžiūroje dvasios ir būties santykis jau yra kilęs iš žmogaus kovos su gamta, iš gamtos įvaldymo ir iš josios apipavidalinimo. Pasaulėžiūra jau yra tikra žmogiškoji kūryba ir todėl priklauso kultūros sričiai. Kai dvasia pažįsta pasaulį, ji pažįsta jį ne tik taip, kaip jis yra, bet ir taip, kaip pati dvasia yra. (…)

Todėl pasaulėžiūra visados yra tam tikras žmogaus nusistatymas būties atžvilgiu. Pasaulėžiūra yra dvasios santykiuose su tuo, kas yra. Savo atsiradimui ji reikalauja dviejų polių: objektyvios būties ir subjektyvios dvasios. Pasaulėžiūra nėra tik vienos dvasios padaras. Ji nėra tik subjektyvi. Bet ji nėra tik objektyvus realybės išreiškimas. Ji nėra tik objektyvi. Pasaulėžiūra yra būties ir dvasios sąveikos padaras. Ji nėra nei dvasiai primestas realizmas, nei dvasios savivalė. Pasaulėžiūra atsiranda tada, kai dvasia organiškai susiliečia su būtimi, kai ji įima būtį į save ir sutapdo ją su išvidiniu savo pasauliu. Šitas įėmimo ir sutapymo būdas gali būti labai įvairus. Jo įvairumas kaip tik ir gimdo pasaulėžiūrų įvairumą.

[Antanas Maceina. Kultūros filosofijos įvadas. Raštai, t. 1, P. 129-131]