Fridrichas Nyčė
Fridrichas Nyčė (Friedrichas Nietzsche, 1844-1900 m.) gimė liuteronų pastoriaus šeimoje. Kai jam buvo 4-eri, tėvas, parkritęs ant laiptų, susitrenkė galvą ir, metus kentęs beprotybę, mirė. Nyčė augo globojamas motinos ir sesers. Studijavo Bonos ir Leipcigo universitetuose. Kurį laiką dėstė Bazelio universitete. Tačiau dėl silpnos sveikatos atsisakė akademinės veiklos. Nyčė mėgo kalnus. Čia jis rašydavo: fragmentiškai, aforizmais. Draugavo su kompozitoriumi R. Wagneriu ir jo žmona Kozima. Nutrūkus šiai draugystei, labai kentėjo. Mylėjo ir ketino vesti iš Rusijos kilusią Lu Salomę. Vertino ją kaip pačią protingiausią moterį pasaulyje. Tačiau ji išvyko su Nyčės draugu P. Ree. Vėliau ji artimai draugavo su poetu M. Rilke. Parašė apie Nyčę knygą. 1888 m. turine Nyčei aptemo protas. Jis ėmė rašyti draugams nesuprantamus laiškus, pasirašydamas Dionisu arba Nukryžiuotoju. Dešimt metų jį globojo sesuo. Kartais jo protas prašviesėdavo. Kartą, išgirdęs seserį verkiant, ramino: „Lizbet, ko tu verki? Argi mes ne laimingi?“ Nyčė mirė Veimare. Jį laidojant kažkas pasakė: „Tebūnie šventas tavo vardas visoms ateinančioms kartoms“. Paskutiniame darbe „Ecce homo“ Nyčė rašė: „Aš labai bijau, kad vieną dieną būsiu paskelbtas šventuoju. Aš nebenoriu būti šventas žmogus. Veikiau aš kvailys. Turbūt aš esu kvailys“.
Nyčės sąmonės užgesimas savotiškas paradoksas. Gyvenimas lyg pasityčiojo iš jo tikrumo, pasitikėjimo žmogaus valios galia. Nyčė labai kentėjo – buvo švelnaus būdo, jautrus, lengvai pažeidžiamas. Buvo vienišas, kuklus ir kilnus. Gal net naivus: visą gyvenimą svajojo įkurti bendraminčių bendruomenę – savotišką draugų intelektualų vienuolyną. Nyčės gyvenimas – tai nuolatinė kova su kančia. Jis nujautė jį ištiksiančią negandą. Norėjo nusižudyti, vis dėlto atsisakė šios minties. Tačiau jo kūryba visiškai kitokia nei jo likimas. Jo tekstai liudija veikiau kančios įveiką, kūrybingos dvasios nepriklausomybę nuo gyvenimo realijų.
Gal nė vieno kito filosofo vardas nėra aplipęs tokiais slogiais štampais kaip Nyčės. Jau ankstyvuosiuose jo tekstuose ieškoma vėlyvosios jo lemties – išprotėjimo – požymių. Bandoma statyti jį į vieną gretą su fašizmo dvasiniais tėvais. Labai svarbus jo filosofijos sampratai antžmogio įvaizdis laikomas grėsmingos jėgos ir barbariškumo simboliu.
Nyčė savo filosofijos atsparos tašku sąmoningai pasirenka iracionalumą ir gyvenimą, o ne teoriją ir logosą.
Iki šiol didžiulę įtaigą Nyčės recepcijai Lietuvoje turi A. Šliogerio tekstas „Frydricho Nyčės antifilosofija“. Tai įvadas į Nyčės rinktinius raštus. A. Šliogerio samprotavimai paradoksalūs. Tampa neaišku, kam vertėjai apskritai plušo versdami Nyčę į lietuvių kalbą. Jo filosofija, tvirtina A. Šliogeris, esanti pavojinga. Ypač nesubrendusiam intelektui. Nes ji kilusi iš neapykantos. Jos poveikis, A. Šliogrio žodžiais tariant, beveik visada destruktyvus. Nyčė daug griovęs, bet nieko nepastatęs. A. Šliogeris rašo, kad Nyčės filosofija ypač patraukli autsaideriams, pažemintiems ir nuskriaustiems, sielos ligoniams, pusmoksliams ir pusinteligenčiams, žodžiu, tiems, kurių pretenzijos didelės, norai nežaboti, o galimybės mažos. Šis teiginys ne visai tikslus. Paties Nyčės žodžiais tariant, milžinai paprastai susikalba tik su tokiais pat milžinais.
Neįmanoma nepastebėti Nyčės įtakos šiuolaikinei filosofijai. Filosofas teigė, kad pats gyvenimas, o ne teorija yra didžiausias filosofijos rūpestis. Jis suteikė metaforai ir įvaizdžiui filosofinio argumento svarbą. Poezija ir filosofija Nyčės filosofijoje susilieja ir atveria ankstesnių filosofijų nutylėtą pasaulį, kuriame žmogus pats sau tampa įdomus. Šis Nyčės filosofijos posūkis paveikė šiuolaikinį postmodernizmą. Gyvenime jautęsis visiškai nesuprastas ir skausmingai vienišas, Nyčė visą laiką ieškojo bendraminčių. Niekada nesijautė jų suradęs. Gal dėl to ir Zaratustros šauksmas – tai kreipimasis į ateities žmones. „Sielos ligoniai“ tarsi bijo gyvenimo ir jo apraiškų. Bijo atsiverti pasauliui. Tokia, pasak A. Šliogerio, yra Nyčės filosofija. Visa ji nukreipta į praeitį ir į ateitį, visa persmelkta neapykantos dabarčiai. Jis nemokėjo nei gerbti, nei mylėti nors ir netobulo, tačiau mūsų globos ir rūpesčio laukiančio šio pasaulio. Nyčės filosofija, pasak A. Šliogerio, apskritai esanti antifilosofija, o jos ištakos, kitaip nei klasikinės filosofijos, – tai nuostaba, abejonės ar kančios, išreiškiamos neapykanta.
Tačiau Nyčės tekstai liudija ką kita. Nyčės pagarba dabarčiai labai aiškiai atsiskleidžia veikale „Apie istorijos žalą ir naudingumą“. Praeitis, pasak Nyčės, gali būti naudinga arba žalinga. Vienintelis kriterijus, padedantis tai suvokti, – dabarties pajautimas. Nuo praeities galima nukraujuoti, bet ji gali būti ir naudinga – jei stiprina gyvenimo instinktą, jei atveria kelią ateitin. Laimė, pasak Nyčės, – tai gebėjimas viską pamiršti, gebėjimas būti neistoriškam – atsiverti tam, kas čia ir dabar.
„Kas negali sustingti ant akimirkos slenksčio, pamiršęs viską, kas buvo, kas negali be svaigulio ir baimės stovėti viename taške kaip pergalės deivė, tas niekados nesužinos, kas yra laimė, arba dar blogiau – jis niekada neįstengs padaryti to, kas kitus daro laimingus“. (Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: „Tyto alba“. 2002. P. 254)
Linksmojo mokslo 305 fragmente Nyčė rašo vos ne „šliogeriškai“: „juk reikia mokėti tam tikrą laiką užsimiršti, jei norime ko nors pasimokyti iš daiktų, kuriais patys nesame“ . (Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: „Tyto alba“. 2002. P. 254)
Ar ne pagarbą dabarčiai ir gyvenimui liudija ir jo amor fati (lot. k. – likimo meilė) – savojo likimo meilės užuomina?
Ką reiškia mylėti savo likimą? Mylime savo likimą, kai vertiname tai, kas mums nutinka, o ne siekiame išsiveržti į kitą laiką, kitą erdvę: kai stengiamės būti su tais, kurie yra šalia, o ne kitais žmonėmis. Amor fati – tai sugyvenimas su tikrove, nebandant dangstytis iliuzijų šydu. Tikrovė baugina. Gyvenimas nei teisingas, nei gailestingas. Mylėti savo likimą gali tik stiprūs žmonės.
Nyčės aforizmai pulsuoja tikėjimu žmogaus stiprybės potencija, jo gebėjimu teigti savo gyvenimą ir savo vertybes, galimybe mylėti. Tuo požiūriu Nyčė stebėtinai artimas psichoanalizės atstovui E. Frommui, kuris skatino meilę vertinti kaip laisvės kūdikį. Meilė – tai kūryba ir produktyvumas. Nyčė demaskuoja norą mylint turėti ir teigia, kad reikia mokytis mylėti. Meilę jis prilygina menui. Mokomės girdėti muzikos garsus. Mokomės mylėti visa, ką dabar mylim.
Veikale „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ Nyčė antžmogį palygina su žaibu, tvykstelėjusiu iš juodo debesies. Su jūra. Jis rašė, kad žmogus – tai „užteršta upė“. Jam būdingas ir netikrumas, ir dirbtinumas, ir silpnumas. Žmogus iš prigimties nėra nei stiprus, nei tobulas. Tai, ką jis laiko savo siela, tėra skurdas, purvas, malonumas menkas. Tačiau prigimtis tėra duotybė, iš kurios galime save sukurti.
Kiekvienas gali tapti tuo, kuo potencialiai gali tapti, – jei pasiryš, jei rizikuos, jei „eis lynu“.
Parengta pagal J. Baranovos knygą „Etika: filosofija kaip praktika”. Vilnius: „Tyto alba“. 2002. P. 244, 254-257, 260-262
Puikus straipsnis 🙂