Georgas Hegelis

Georgas Hegelis (Georg Wilhelm Friedrich Hegel, 1770-1831 m.) gimė Štutgarte. Studijavo Tiūbingene, draugavo su F. W. J. Šelingu ir F. Hiolderlinu. Dirbo kaip privatus mokytojas Berne (Šveicarija), Frankfurte prie Maino. Dėstė filosofiją Jėnos universitete, redagavo dienraštį Bamberge, mokytojavo Niurberge. Vėl grįžo prie akademinės veiklos. Dėstė Heidelbergo, vėliau Berlyno universitetuose.
Hegelio etika skiriasi nuo I. Kanto deontologijos, ir nuo J. S. Milio utilitarizmo. Hegelio atsparos taškas – bendruomenė. Jo etika racionalistinė. Jis pakartoja Aristotelį sakydamas, kad žmogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad mąsto, ir priduria, kad dvasia apskritai yra mąstymas. Kita vertus, pati Hegelio racionalumo ir mąstymo samprata skiriasi ir nuo Aristotelio, ir nuo Švietimo epochos filosofų sampratų. Ji apima ir Kanto, ir Aristotelio požiūrius.
Hegelis neigia romantines laisvės teorijas, siejančias laisvę su jausmu ir entuziazmu. Jis atsiremia į Kanto išskirtą dvasios ir gamtos takoskyrą ir jo valios laisvės autonomiją. Hegelis, kaip ir Kantas, mano, kad valia yra tikrai laisva valia tik kaip mąstantis intelektas.

„Vergas nesuvokia savo esmės, savo begalybės, laisvės, nepažįsta savęs kaip esmės, – ir jeigu jis savęs nepažįsta, vadinasi, jis savęs nemąsto. Ši savimonė, kuri mąstymu suvokia save kaip esmę ir taip atsisako to, kas atsitinka bei netikra, yra teisės, moralės ir visos dorovės principas“.
(Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: „Tyto alba“. 2002. P. 219)

Tačiau racionalios laisvės autonomiškumo idėjai Hegelis suteikia naują turinį. Jis ją susieja su aristoteliškąja ypatinga daiktų tvarka, kurios buvo atsisakiusi moderni sąmonė. Hegelio ontologinė vizija skiriasi nuo Kanto vizijos. Hegelio manymu, visa, kas egzistuoja, yra save suprantanti pasaulinė dvasia (Weltgeist), arba pasaulinis protas. Dvasia pereina tam tikras raidos pakopas: subjektyviąją, objektyviąją (šeima, pilietinė visuomenė, valstybė) ir absoliutinę (religija, menas, filosofija). Dvasia esanti atskirta nuo savęs. Tam, kad visiškai save realizuotų, ji turinti į save sugrįžti. Žmogus tėra šio veiksmo įrankis. Dvasia galinti save suprasti tik per žmogaus savimonę. Istorija – dvasios sugrįžimas į save pačią. Objektyvioji dvasia yra viena iš dvasios raidos (savęs pažinimo) pakopų. Tai dorovinė sąmonė, kuri pasireiškia per šeimą, pilietinę visuomenę ir valstybę. Tačiau dorovė esanti tik trečioji teisės idėjos įsisąmoninimo pakopa. Teisinė sąmonė laisvės idėją suvokia visų pirma abstrakčiai; ši idėja virsta moralumu, kai subjektas įgyja laisvę, vadovaudamasis savo motyvais, pats save apibrėžti. Galiausiai dorovėje – trečiojoje teisės idėjos raidos pakopoje laisvės sąvoka tampa realiu pasauliu ir savimonės prigimtimi.
Teisinės sąmonės analizę Hegelis pradeda tuo, kad atskiria vieną nuo kitos subjekto, asmens ir asmenybės sąvokas. Subjektas esąs tik asmenybės galimybė. Kiekviena gyva būtybė iš esmės yra subjektas. Būdamas asmuo žinau, kad esu laisvas, kad nieko manyje nėra, išskyrus gryną mano asmenybę. Asmuo – tai konkretus žmogus. Kaip asmuo, aš žinau, kad man tiek metų, esu tokio ūgio, esu šioje erdvėje ir man būdinga dar daugybė kitų konkrečių bruožų. Todėl asmuo – tai begalybės ir visiško baigtinumo vienybė. Asmenybėje glūdi tai, kad aš, kaip šis aš, esu visiškai apibrėžtas visais aspektais ir baigtinis, bet kartu tai yra tiesioginis santykis su savimi pačiu. Taigi baigtinume patiriu save kaip begalinį, visuotinį ir laisvą. Asmenyje susijungia ir niekingiausi, ir tauriausi bruožai. Tik didingas asmuo, sako Hegelis, gali ištverti šį prieštaravimą, kurio neturi arba negalėtų ištverti niekas, kas yra gamtiška.
Abstrakčios teisės principą Hegelis nusako taip: būk asmuo ir gerbk kitus kaip asmenis.
Hegelio populiarumas gerokai pranoko Kanto populiarumą. Užteko vos vienos kartos, kad hegelizmas visiškai užvaldytų Vokietiją, net ir už jos ribų jo įtaka buvo ženkli.
Parašė knygas: „Dvasios fenomenologija“, „Logikos mokslą“, „Filosofijos mokslų enciklopediją“. Į lietuvių kalbą išverstos studentams skaitytos Hegelio istorijos filosofijos paskaitos: „Istorijos filosofija“.