Mileto mokykla

Vakarų Europos filosofijos pradininku laikomas Mileto graikas Talis. Jis gyveno VI a. pr. Kr., buvo pirklys, daug keliavo ir domėjosi mokslais, ypač astronomija ir matematika. Pasaulio ir jo reiškinių paaiškinimo Talis ieškojo pačioje gamtoje. Tai buvo naujovė: mat iki jo žmonės tikėjo, kad viską – tiek jų pačių likimą, tiek gamtą ir istorijos įvykius – lemiantys dievai. O Talis teigė, kad žmogus pats atsakingas už savo gyvenimą ir nepriklauso nuo aukštesnių jėgų. Ir gamtoje viskas vyksta ne pagal dievų įgeidžius, bet pagal jos pačios dėsnius; reikia tik juos atrasti, suprasti ir jais pasinaudoti. Visos gyvybės pradu Talis laikė vandenį. Visa yra iš vandens, iš vandens atsirado ir iš vandens susideda. Jis sakė: visa, kas gyva, gyvena drėgmės dėka, o kas mirę, sudžiūsta, visa ko gemalai yra drėgni, o maistas – sultingas.
Kiti du graikų filosofai, Anaksimandras ir Anaksimenas, irgi pritarė pirmapradės medžiagos teorijai, pasak kurios, viskas atsiranda ir išnyksta. Jie bandė logiškai pagrįsti gamtos reiškinius – kad ir žvaigždėtojo dangaus pokyčius.
Anaksimandras pradėjo vartoti terminą „archė“ (pradas). Jis buvo įsitikinęs, jog tai, kas buvo pradžioje, niekada nesiliauja buvę, tik įgyja kitas formas. Kad kintantys reiškiniai turi pastovią prigimtį; reiškiniai yra įvairūs, o prigimtis – vienoda. Anaksimandro pradas buvo „apeironas“ (neapibrėžtis). Ši pirminė medžiaga apibūdinama tik kiekybiškai: ji yra beribė, kitaip išsieikvotų. Anaksimandras manė, kad iš pradžių Žemę gaubęs ugninis lankas, paskui jis sutrūkinėjęs ir dabar kibirkščiuodamas sukąsis apie Žemę. Anaksimandro laikais jau vien mėginimas suformuluoti gamtos dėsnius reiškė didelę mąstymo pažangą. Anaksimenas pirminę medžiagą tapatino su oru.
Visi šie trys graikai – Talis, Anaksimandras ir Anaksimenas – vadinami gamtos filosofais, nes pirmieji bandė kurti teorijas, pagrįstas gamtos dėsniais.