Plotinas

Plotinas (apie 205-269/270 m.) kilęs iš Egipto. Filosofiją studijavo Aleksandrijoje, vėliau persikėlė į Romą. Jo pirmtakas buvo Platonas. Plotinas laikė save jo egzegetu. Tačiau jis sąmoningai keitė Platono teoriją ir dėl to yra vadinamas neoplatoniku. Plotinas dar rėmėsi Aristoteliu ir stoikais, tačiau labiausiai – Aleksandrijos filosofais, Filonu ir neopitagorininkais. Tiesioginis jo pirmtakas buvo Amonijas, pramintas pagal užsiėmimą Saku, t.y. nešiku. Tai religinis veikėjas. Jo pažiūrose susipinė Platono doktrina ir misticizmas. Plotino santykis su juo primena Platono santykį su Sokratu.

Paniręs į dvasinį gyvenimą, Plotinas visuomet buvo abejingas materialiniams laikiniems dalykams. Jo mokinys ir biografas Porfirijas rašo, kad jis gėdijosi turįs kūną. Tai buvo originalus mąstytojas, eruditas. Aplink jį telkėsi gausus būrys jo mokslo sekėjų. Tad jo projektas įkurti filosofų miestą, kuris turėjo vadintis Platonopoliu, buvo ne taip toli nuo tikrovės.

Plotinas sakė, jog pasaulis įspraustas tarp dviejų polių. Viename gale šviečianti dieviškoji šviesa, kurią jis pavadino Vieniu. Kartais jis tai įvardija kaip Dievą. Kitame gale yra absoliučioji tamsa, iki kurios neprasiskverbia Vienio šviesa. Tačiau Plotinas pabrėžia, jog iš tiesų toji tamsa neegzistuoja. Tai tik šviesos nebuvimas – jos nėra. Egzistuoja tik Dievas, arba Vienis, bet kaip šviesos šaltinis pamažu dingsta tamsoje, taip kažkur yra riba, iki kurios gali siekti dieviškieji spinduliai. Pasak Plotino, sielą apšviečianti Vienio šviesa, o materija esanti tamsa, kuri neturi tikrosios būties.

Įsivaizduokite didelį laužą naktyje. Nuo laužo į visas puses šokinėja kibirkštys. Aplink laužą šviesu, net už kelių kilometrų matysis laužo liepsnelė. Jei nutolsim labiau, matysime tik mažytį šviečiantį taškelį. O jei dar labiau nutoltume nuo laužo, šviesa mūsų nepasiektų. Tikrovė, anot Plotino, yra toks laužas. Tai, kas dega, yra Dievas, o tamsa kitoje pusėje yra materija, iš kurios padaryti žmonės ir gyvuliai. Arčiausiai Dievo yra amžinosios idėjos, kurios yra pirminės visų būtybių formos. Žmogaus siela yra laužo kibirkštis. Platonas sudvejino tikrovę, o Plotino mąstymui būdingas visuminis pasaulio suvokimas. Viskas yra viena, nes viskas yra Dievas. Būties vienumo pripažinimas lėmė Plotino posūkį: jis tapo astrologijos, magijos ir būrimo šalininku. Juk jeigu pasaulyje viskas yra tarpusavyje susiję, tai remiantis viena jos dalimi galima daryti išvadas apie kitas dalis ir jas paveikti.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code