Pironas

Skepticizmas (nuostata, neigianti galimybę pažinti tiesą) atsirado IV-III a. pr. e. sandūroje. Ši pažiūra senovėje dažnai buvo vadinama jos pradininko vardu – „pironizmu“.

Pironas gyveno tikriausiai nuo 376 iki 286 m., pr. e. buvo tapytojas ir tik brandaus amžiaus atsidėjo filosofijai. Jo pažiūroms įtaką padarė Demokrito mokslas, bei indų magai ir asketai, su kuriais jis susidūrė, dalyvaudamas Aleksandro žygyje į Aziją; jų abejingumas gyvenimui ir kančiai jam pasirodė geriausias būdas laimei pasiekti. Grižęs iš Azijos, jis apsigyveno Elidėje ir ten įsteigė mokyklą. Savo gyvenimu jis užsitarnavo visuotinę pagarbą: iš pagarbos jam Elidės gyventojai atleido filosofus nuo mokesčių, o jį patį – skeptiką – išrinko vyriausiuoju žyniu. Raštų jis nepaliko: manydamas, jog žinojimo įgyti negalima, išvis nerašė. Tiesioginiai mokiniai iš jo perėmė gyvenimo būdą, o teoriją išplėtojo tik vienas – Timonas iš Flijunto (325-235 m.).

Pironas kėlė tris pamatinius klausimus:

1. Kokios yra daiktų savybės?

2. Kaip mes turime elgtis su daiktais?

3. Kokie mūsų elgesio su jais padariniai?

Ir atsakė:

1. Nežinome, kokios yra daiktų savybės.

2. Todėl turime susilaikyti nuo sprendimų apie juos.

3. Tas susilaikymas mums suteiks ramybę ir laimę.

Pironui svarbiausia buvo paskutinė tezė, o jo šalininkai svorio centrą perkėlė į pirmąją.

Skeptikai atmetė visus mokslinius sprendinius. Medus nėra tas pat, kas mano juntamas saldumas. Žinodami tik savo būseną, negalime iš jos spręsti apie jos panašumą su daiktu, panašiai kaip matydami tik portretą, negalime žinoti, ar jis panašus.