Žanas Leronas Dalamberas

Žanas Leronas Dalamberas (Jeanas Le Rond d‘Alembert, 1717-1783 m.) buvo iškilus matematikas; matematika ir matematinė fizika tapo jo filosofijos šaltiniu. Jis buvo ne moksliniams tyrinėjimams atsidavęs filosofas, bet – kaip ir Niutonas – mokslininkas, linkęs filosofiškai apmąstyti savo mokslinius tyrinėjimus.

Pažiūros

D‘Alembert‘as siekė mokslą besąlygiškai apriboti visiškai patikimais teiginiais patikimumą tapatindamas su faktais. Šiuo atžvilgiu palaikė empirizmą. D‘Alembert‘as patikimais laikė tik išorinius faktus. Jo filosofijos pozicija buvo ne subjektyvi, o, priešingai, objektyvi; jis nepripažino teiginio, esą mes savo subjektyviąją prigimtį pažįstame geriau nei daiktų prigimtį. Ši objektyvi pozicija sykiu su reikalavimu mokslą apriboti faktais sudaro koncepcijos, kuri XIX a. buvo pavadinta „pozityvizmu“, esmę. D‘Alembert‘o manymu, faktinis pažinimas esąs pats tobuliausias; visi kiti mokslo siekiai – apgaulingi. Tad privalu laikytis faktų ir nekelti jokių hipotezių. Nėra reikalo imtis nustatinėti „būties esmės“ ir „pirmosios priežasties“. Iš mokslo turinti būti pašalinta bet kokia metafizika. Ne vien idealistinė; materializmas taip pat esąs už patirties faktų išeinanti metafizika. Ne tik senojo tipo filosofija, bet ir naujoji enciklopedistų filosofija jam atrodė neapdairi ir dogmatiška. Senoji filosofija pernelyg daug ką teigė, naujoji savo ruožtu per daug ką nuneigia; pirmoji vardijo Dievo atributus, o ši skelbia, kad Dievo nesą; pirmoji kūrė mokslą apie sielą, ši neigia sielos buvimą. Taigi d‘Alembert‘as puikiai suprato, kad neigimas gali būti toks pat dogmatiškas kaip ir teigimas; prieštaraudamas žmogus lygiai taip pat angažuojasi, kaip ir ką nors teigdamas. Kartą jis rašė Volterui:

„Metafizikoje NE neatrodo išmintingiau už TAIP“.
(Tatarkiewicz W., 2002. P. 170).

Mokslo uždavinys: nustatyti faktų seką ir atskleisti jų tvarkos dėsnius. Faktai – vienintelė mokslo žaliava, bet tikslas – racionaliai juos suprasti. Filosofija – tai tarsi aukštesnės pakopos mokslas, aiškinantis kitų mokslų jau apdorotus faktus ir jų pagrindu atliekantis sintezę. Tad ji galima tik sąsajoje su specialiaisiais mokslais. Toji sąsaja garantuoja jos ryšį su patirtimi ir saugo nuo spekuliacijos klystkelių. Filosofija nustoja buvusi mokslu apie būtį ir tapo mokslu apie mokslo principus. Mūsų pažinimas yra fragmentiškas:

„Tiesų grandinėje – tūkstančiai trūkių“.
(Tatarkiewicz W., 2002. P. 170)

Todėl tenka atsisakyti bandymų sukurti sistemą. Mūsų proto galios yra per menkos, kad pajėgtume pažinti be galo sudėtingą pasaulį. Kita vertus, per didelis negatyvizmas būtų teigti, jog pažinimas neįmanomas; juk faktiškai jis egzistuoja. Mūsų pažinimas – tai nenutrūkstama tėkmė. Sąvokos, kuriomis operuoja mokslas, esąs kolektyvinis darinys, jos paženklintos kolektyvinės kilmės ženklu. Mokslų principus mes suvokiame savotišku instinktu, kuriam privalu paklusti nedvejojant, nes priešingu atveju ieškant principų tektų pasinerti į begalybę, o tai būtų absurdiška.

Gyvenimas

D‘Alembert‘as – nesantuokinis aristokratų tėvų sūnus, kurį auklėjo paprasti ir vargingi žmonės. Jo gyvenimas praėjo Paryžiuje. Pasižymėjęs kūrybišku mąstymu tiksliuosiuose moksluose, d‘Alembert‘as anksti prasiskynė kelią: neturėdamas nė 24-erių tapo Mokslų akademijos nariu. Jis priklausė akademinio mokslininko tipui, atstovavo novatoriškai mokslinio bendradarbiavimo formai, kuri reiškėsi ne mokykloje ir ne vienuolyne, o specialistų rate. 1762 m. tapęs nuolatiniu Prancūzijos akademijos sekretoriumi, d‘Alembert‘as iš esmės tvarkė visus jos reikalus, o būdamas ir užsienio akademijų narys bei palaikydamas mokslinius ryšius su iškiliausiais pasaulio mokslininkais, jis tapo išties svarbiausia to meto mokslo figūra. D‘Alembert‘o moksliniai interesai buvo tokie įvairiapusiai, jog priešai šaipėsi, kad esąs geriausias literatas tarp mokslininkų ir geriausias mokslininkas tarp literatų; faktiškai jis buvo pirmose gretose ir tarp vienų, ir tarp kitų. Drauge su Diderot jis sumanė leisti didžiąją „Enciklopediją“; ši užduotis, rodės, tiesiog skirta jo enciklopediniam protui; sykiu atsirado gera proga filosofinėms pažiūroms suformuluoti. Nuo mokslui skirto kuklaus ir vargingo gyvenimo jo neatitraukė net labiausiai viliojantys monarchų pasiūlymai, o tragiški emociniai išgyvenimai nesugniuždė jo darbingumo.

Literatūra:
Tatarkiewicz W (2002). Filosofijos istorija, II. Vilnius: Alma littera.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code