Artūras Šopenhaueris

Artūras Šopenhaueris (Arthur Schopenhauer, 1788-1860 m.), jo filosofijos išeities taškas buvo Kantas: jis kaip ir Fichtė, toliau plėtojo Kanto pažiūras, bet kita kryptimi – tokia kryptimi, kuri atitiko jo laikais besiformuojančių specialiųjų XIX a. gamtos mokslų, ypač fiziologijos, rezultatus: tai buvo antras jo pažiūrų šaltinis. O trečias šaltinis nelauktai išryškėjo metafizikoje: tai buvo Indijos filosofija, su kuria kaip tik XVIII a. pradž. pradėjo susipažinti Vakarai; pirmąkart po daugybės šimtmečių Rytų filosofija vėl suvaidino tam tikrą vaidmenį Europos filosofijos raidoje.

Gyvenimas

Šopenhaueris gimė Gdanske, pirklio ir rašytojo šeimoje. Jaunystėje jo gyvenimas buvo gana įvairus: studijavo įvairiuose universitetuose, tai gyveno Veimare, kur ir Gėtė (Goethe), tai keliavo po Italiją. Dar jaunas išleido pagrindinį savo veikalą ir 1820 m. habilitavosi Berlyne; bet teko nusivilti: veikalas nesusilaukė atgarsio, o jo paskaitos netraukė klausytojų. Tai buvo hegelizmo viešpatavimo laikai, ir kitokia doktrina Berlyne negalėjo tikėtis pasisekimo. Ir kai ten 1831 m. ėmė siautėti cholera, jis paliko šį miestą, metė docentūrą ir atvyko į Frankfurtą prie Maino, kur iki gyvenimo pabaigos leido dienas kaip privatus mokslininkas, laisva valia atsiskyręs nuo visų, kupinas kartėlio ir įpykęs ant pasaulio ir žmonių. Tai buvo vienas iš tų filosofų, anot šaltinių, kurių filosofinė teorija neatitiko autoriaus būdo. Jis skelbė panieką gyvenimui, o buvo tvirtai prie jo prisirišęs, skelbė panieką žmonėms, bet nemokėjo būti nepriklausomas nuo jų nuosprendžių ir pagyrų. Jo teorija buvo išminčiaus teorija, bet pats nebuvo išminčius, priešingai, turbūt niekas iš žymių filosofų neturėjo tokio vidutinybės bruožų komplekso. Tik vienu atžvilgiu jo psichika atsispindėjo jo teorijoje: nusivylimas jo ambicijų nepatenkinusiu pasauliu ir likimu suformavo rūškaną, pesimistinę jo pasaulėžiūrą.
Tačiau jo veikalai parašyti nepaprastai gyvu ir gražiu stiliu, patrauklūs minties paprastumu. Niekada nebuvo šopenhaueriškojo laikotarpio, bet visuomet buvo žmonių, kuriems Šopenhauerio veikalai buvo Biblija. Iš savitų mąstytojų Šopenchauerio gerbėjas buvo Nyčė. Vokietijoje 1911 m. buvo įsteigta Šopenhauerio filosofijos draugija (Schopenhaurgesellschaft).

Pažiūros

Fenomenalizmas.

„Pasaulis yra mano vaizdinys“ – Šopenhauerio šūkis, tapęs kantiškuoju elementu jo filosofijoje. Kanto teoriją modifikavo – supaprastino: iš visų Kanto kategorijų priežastingumą, erdvę ir laiką pripažino apriorinėmis proto formomis. Šias subjektyvias formas suprato ne transcendentiškai, o fiziologiškai – paprasčiausiai kaip proto savybes. Protas daiktų nekopijuoja, o suteikia jiems savosios prigimties atspalvį. Todėl visada pažįstame ir visada pažinsime vien tik reiškinius. O Kanto mintį jungdamas su senų seniausia indų išmintimi, Šopenhaueris reiškinius laikė iliuzija:

„Maja, iliuzijos uždanga, temdo mirtingųjų akis“. (Tatarkiewicz W., 2002. P. 261)

Voliuntaristinė metafizika.

Eidami objektyvaus pažinimo keliu ir pradėdami nuo vaizdinių, niekada neišeisime anapus vaizdinių, visada turėsime reikalą tik su reiškiniais, su išorine dalykų puse ir niekada neįsigilinsime į jų vidų. Tai tiesa, kurią suprato Kantas; bet jis neatkreipė dėmesio į kitą tiesą, kad mes patys esame ne tik pažįstantys subjektai, bet ir pažinimo objektai, patys esame daiktai savaime. Todėl negalėdami prie daikto esmės prasibrauti iš išorės galime prie jos prieiti iš vidaus: daiktas pats savaime negali būti pažintas objektyviai, bet gali pats apie save įgyti savižiną. O savižina mums sako, kad esame valia. Tai vienintelis dalykas, kuris mums žinomas tiesiogiai. Tiesioginis valios, kaip mūsų vidinės esmės, pažinimas yra vienintelis raktas, leidžiantis rasti daiktų esmę visais kitais atvejais, jis yra, pasak Šopenhauerio, vieninteliai vartai į tiesą. Vadovaudamiesi tuo turime pažinti gamtą, ir paaiškės, kad valia yra gamtos pamatas.
Pasaulis yra valia ir vaizdinys, – taip Šopenhaueris pavadino savo didijį veikalą; vidinė pasaulio esmė yra valia, o išoriškai jis pasireiškia kaip vaizdinys. Šopenhaueris pasaulio pamatą manė esant iracionalų, naudojosi tiesioginės introspekcijos filosofijos metodu.

Pesimistinė pasaulėžiūra, užuojautos etika ir kontempliatyvi estetika.

Voliuntaristine metafizika grįstas požiūris į pasaulį ir gyvenimą buvo graudus. Žmogaus ir visų daiktų pamatų pamatas yra akstinas, o tas akstinas yra neprotingas, veikiantis be tikslo ir be paliovos. Niekas negali jo nuraminti, o jei ir nurimsta akimirksniui, tuoj pat ir vėl ima raginti. Jį lydi nuolatinis stygiaus, nepasitenkinimo, nerimo jausmas. Trokštame laimės, bet negalime jos pasiekti; norime bent jau išlikti gyvi, bet ir tai nėra duota visam laikui. Smulkiems rūpesčiams ir pastangoms – valgyti, išvengti pavojų – išeikvojamas trumpas gyvenimas. o, be to, dar nuolatinė baimė yra sąmoningos būtybės dalia. Žmogus ieško būdų pabėgti nuo savo lemties; nusiraminimo ir paguodos ieško filosofijoje, religijoje, kuria miražus ir iliuzijas, griebiasi tariamų vertybių – viskas veltui. Toks gyvenimas yra kančia. Tą kančią Šopenhaueris jautė ir aprašė kaip niekas kitas. Iš didžių filosofų gal tik Paskalis ją jautė taip pat stipriai, bet jis rado nusiraminimą tikėjime.
Šopenhaueris žinojo dvi gyvenimo kančias lengvinančias priemones: viena buvo moralinė, kita – estetinė. Atsikratydami troškimų ir norų, galime atitrūkti nuo pasaulio, tapti jam svetimi ir išsilaisvinti iš jo teikiamos kančios. Tai buvo indų filosofijos motyvas, su juo Šopenhaueris susiejo krikščioniškosios etikos motyvą; būtent užuojautą. Gyvenimas yra kančia ne tik mums, bet visiems žmonėms, tad matydami kitus žmones turime pajusti jiems užuojautą: ji yra natūrali mūsų reakcija ir poelgių motyvas. Drauge ji padeda mums išsilaisvinti: įsijaustę į svetimą kančią, atitrūkstame ir išsilaisviname iš savosios.
Kitas kančios palengvinimo šaltinis yra menas; jis pajėgus sustabdyti tą valios veiklumą, kuris yra gyvenimo pamatas ir kančios priežastis. Juk meno, grožio akivaizdoje nugrimzdame į kontempliaciją, o kontempliacijoje liaujasi veikusios aistros ir valia; kontempliacija, kaip sakė Kantas, yra nesuinteresuota, atsikračiusi geidulių. Todėl kontempliacija mums teikia ne tik palengvėjimą, bet ir aukščiausią pažinimą: be kontempliacijos pajėgiame suvokti tik kintančius, pralekenčius daiktų vaizdus, tuo tarpu ji sustabdo tą vaizdų bėgsmą, sugauna tai, kas daiktuose pastovu, nekintama; jeigu yra kokios nors amžinos idėjos, sudarančios tikrovės pamatą, tos idėjos, apie kurias nuo Platono laikų kalbėjo filosofai, ir jeigu galima jas pažinti, tai jos yra tik kontempliacijoje, tik estetinėje būsenoje, tik mene. Taigi estetika Šopenhaueriui, kaip kadaise Platonui, tapo esminiu filosofijos dėmeniu.

Literatūra:
Tatarkiewicz W (2002). Filosofijos istorija, II. Vilnius: Alma littera.

Share Button

You may also like...

2 Responses

  1. Gintas parašė:

    šopenhaueris, valios ir vaizdinio prasme, tik sužmogino iliuziją negalėdamas apeiti Kanto,Nepaslaptis, jog po kanto metafizika pasuko į antropologiją,kitaip tariant, iliuziją imanoma,tik esant sąmonei irjos kontaktams su realybe. Tačiau laikas gali būti ne tik intelektinė kategorija, bet ir ontologinė realybės kategorija ir egzistuoti, ne tik subjektyviai, bet ir objektyviai.Gal būten tai sudaro gamtos dėsnį ir meno raiškos galimybes?

  2. Gintas parašė:

    šopenhaueris, valios ir vaizdinio prasme, tik sužmogino iliuziją negalėdamas apeiti Kanto,Nepaslaptis, jog po kanto metafizika pasuko į antropologiją,kitaip tariant, iliuziją imanoma,tik esant sąmonei irjos kontaktams su realybe. Tačiau laikas gali būti ne tik intelektinė kategorija, bet ir ontologinė realybės kategorija ir egzistuoti, ne tik subjektyviai, bet ir objektyviai.Gal būten tai sudaro gamtos dėsnį ir meno raiškos galimybes?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code