Ašaros

asaraČia dar tiktų apsvarstyti vieną iš nuostabiausių žmogaus prigimties bruožų – verksmą, kuris, kaip ir juokas, priskirtinas reiškiniams, žmogų skiriantiems nuo gyvulių. Verksmas jokiu būdu nėra tiesioginė skausmo išraiška: juk labai nedaug skausmų sukelia verksmą. Mano galva, niekada neverkiama dėl tiesiogiai jaučiamo skausmo; visada verkiama tik dėl to, kad skausmas reflektuojamas. Nuo juntamo skausmo, net jei jis yra kūniškas, pereinama prie paprasčiausio to skausmo vaizdinio, ir tada mūsų būsena atrodo esanti tokia apgailėtina, kad mumyse atsiranda tvirtas ir nuoširdus įsitikinimas, jog jeigu kentėtų kitas, mes jam padėtume iš užuojautos ir meilės; bet dabar patys esame savo nuoširdžios užuojautos objektas: nuoširdžiai nusiteikę padėti, patys esame reikalingi pagalbos ir jaučiame, kad patiriame didesnį skausmą, nei galėtume matyti patiriant kitą; ir ši keista, paini nuotaika, kur betarpiškai jaučiama kančia tik dvejopu aplinkiniu keliu vėl tampa percepcijos objektu, svetimo skausmo pavidalu, ir todėl sukelia mūsų užuojautą, o po to staiga vėl suvokiama kaip priklausanti tiesiogiai mums patiems – šiai nuotaikai palengvinti prigimtis sukelia keistą kūno traukulį.

Taigi verksmas yra užuojauta sau pačiam arba užuojauta, sugrąžinta į savo išeities tašką. Todėl ją sąlygoja sugebėjimas mylėti bei užjausti ir vaizduotė. Todėl nei kietaširdžiai, nei vaizduotės stokojantys žmonės nelinkę verkti. O verksmas visada traktuojamas net kaip tam tikro charakterio gerumo ženklas. Jis nuginkluoja pyktį, kadangi žmogus jaučia, kad tas, kuris dar gali verkti, būtinai turi būti linkęs į meilę, t.y. į užuojautą kitiems, nes užuojauta, kaip tik ką parodyta, įsismelkia į nuotaiką, sukeliančią verksmą.

Pateiktą aiškinimą visiškai atitinka, kaip Petrarca, naiviai ir teisingai išreikšdamas savo jausmą, aprašo, kaip ištrykšta jo ašaros;

 

Kai vaikštau susimąstęs, mane apima

Tokia stipri užuojauta sau pačiam

Kad dažnai negaliu neraudoti,

O tai man apskritai nebūdinga.

„Canzone“

 

Tai, kas pasakyta, patvirtina faktas, kad vaikai, patyrę kokį nors skausmą, dažniausiai verkia tada, kai jų gailimasi, – vadinasi, jie verkia ne dėl skausmo, o dėl jo vaizdinio.

Kai verkti mus skatina ne sava, o svetima kančia, tai vyksta todėl, kad mes gyvai įsivaizduojame esą kenčiančiojo vietoje arba jo likime atpažįstame visos žmonijos dalią, – vadinasi, pirmiausia savo pačių dalią, todėl, nors ir tolimu aplinkiniu keliu, sugrįžtame prie mūsų pačių ir vėlgi verkiame dėl savęs, patiriame užuojautą sau patiems. Atrodo, kad tokia yra pagrindinė priežastis, sukelianti visuotinį, vadinasi, natūralų, verksmą mirties akivaizdoje. Ne savo prarastį apverkia gedintysis; tokių egoistinių ašarų jis gėdytųsi; bet jis kartais gėdijasi dėl to, kad neverkia. Pirmiausia, žinoma, jis aprauda mirusiojo lemtį; bet juk jis verkia ir tada, kai Veliuoniui mirtis buvo trokštamas išsigelbėjimas nuo ilgų, sunkių ir nepagydomų kančių. Vadinasi, dažniausiai jį apima užuojauta visai žmonijai, pasmerktai baigtinumui, dėl kurio kiekvienas veržlus, o dažnai ir vaisingas gyvenimas turi užgesti ir virsti niekuo. Tačiau šioje bendroje žmonijos dalioje jis visų pirma regi savąją dalią, ir juo aiškiau, juo velionis jam buvo artimesnis, todėl aiškiausiai tada, kai velionis yra jo tėvas. Net jei senatvė ir negalios tėvo gyvenimą pavertė kankyne ir dėl savo bejėgiškumo jis buvo sunki našta sūnui, vis dėlto jis karštai aprauda tėvo mirtį dėl nurodytosios priežasties.

[Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. 2012. P.509-511]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code