Gydymas Šopenhaueriu kitaip

I.Yalom‘as parašė knygą „Gydymas Šopenhaueriu“, o dabar leidykla „Margi raštai“ suteikia Jums unikalią galimybę atlikti terapiją savarankiškai, be tarpininkų. Pamedituoti ir pareflektuoti originalų A. Šopenhauerio tekstą. Filosofinio teksto skaitymas gali padėti geriau pažinti savąjį aš, paskatinti imtis introspekcijos.

Skaitant šį kūrinį, į galvą atėjo metafora: „beveidis jūreivis“.

„Juk kaip siaučiančioje jūroje, iš visų pusių nusidriekiančioje į begalybę, kur kyla ir leidžiasi maurojantys vandens kalnai, valtelėje sėdi jūrininkas, pasitikėdamas silpnu laiveliu, taip ir kančių pasaulyje ramiai gyvena pavienis žmogus…“

Kodėl „beveidis“? E. Levino filosofijoje vyrauja „beveidžio Dievo“ sąvoka. Dievas – kito veide. Gal genijus vyrauja Šopenhauerio asmenyje? Kodėl „jūreivis“? Keleivis: aplanko tave ir palieka. Jis kelyje. Priartėja, nutolsta…

Šopenhaueris tikina, kad žmogus nepajėgus nusikratyti pamatinės gyvenimo kančios. Kančia tik keičia pavidalą. Ji gali iškilti kaip aistringa meilė, kaip pavydas, kaip garbės, pinigų troškimas. Juo stipresnė valia gena individą siekti efemerinio tikslo, tuo didesnė jį ištinka kančia jo nepasiekus. Kita vertus, juo labiau sieki tikslo – tuo labiau jis nutolsta. Nėra tokio troškimo, kurį realizavus valia pasakytų sau „jau gana“. Net pasiekusi didžiausią triumfą, kitą rytą ji vėl gena pasmerktąjį aklai stumtis į priekį ir siekti ko kito. Valia nepasotinama ir raji. Ji amžina, kaip ir iš jos kylanti individo kančia. O jei žmogus nieko labai stipriai nesiekia, jeigu jo valia priblėsusi, o troškimai tampa lengvai patenkinami, tuomet kančia, kaip aštrus skausmas, nurimsta, bet visai neišnyksta, tik įgyja kitą pavidalą. Individą apninka baisi tuštuma ir nuobodulys. Jo paties egzistencija, sako Šopenhaueris, jam tampa nepakeliama našta. Kas geriau – nuobodulys ar aštrus skausmas? Pasirinkimas nėra didelis. Šopenhaueris sako: abu vienodai, kaip ir visi kiti pasaulio individai, esame nuskriausti. Nuobodulys, jo manymu, nėra mažesnis blogis nei aštri kančia. Jis žmogaus veide įspaudžia tikrą neviltį.

„Tai nuobodulys lemia, kad žmonės, būtybės, taip  mažai mylinčios viena kitą, – vis dėlto labai ieško vienas kito, ir šitaip nuobodulys tampa bendravimo šaltiniu“, – sako didysis vokiečių mizantropas. Tikra draugystė, anot jo, savimeilės ir užuojautos mišinys. Savimeilė grindžiama malonumu, patiriamu, kai draugas šalia ir jo individualybė artima mano individualybei. O užuojauta pasireiškia nuoširdžiu dalyvavimu draugo džiaugsme, varge, nesavanaudiškomis aukomis jo labui.

Filosofijos teksto studijos ugdo mąstymą. Meta iššūkį intelektiniam smalsumui, nes šios rūšies teksto negalima greitai ir lengvai perprasti. Reikšmingų dalykų negalima ryti kaip plaktos grietinėlės. Tekstas turi būti vertas mūsų pačių. Toks yra A. Šopenhauerio veikalas. Bet reikalaujantis distancijos išlaikymo. Svarbu nesusitapatinti. Tam būtina profesionali laikysena. Į draugiją pasikviesti filosofą oponentą. Ką tokį? Tai jau Jūsų fantazijos ir išradingumo reikalas.

Šopenhaueris teigia gryną meilę, kuri pagal savo prigimtį yra užuojauta.

„Todėl visiškai priešingai Kantui, kuris visą tikrąjį gėrį ir bet kokią dorybę sutinka pripažinti tik tada, kai jų šaltinis yra abstrakti refleksija, t.y. pareigos ir kategorinio imperatyvo sąvoka, ir kuriam užuojautos jausmas yra silpnybė, o visai ne dorybė; taigi visiškai priešingai Kantui mes nėmaž nedvejodami tarsime; tikrajai dorybei grynoji sąvoka yra tokia pat bevaisė kaip ir tikram menui; bet kokia tikra ir gryna meilė yra užuojauta, o bet kokia meilė, kuri nėra užuojauta, yra savimeilė.“

Šopenhaueris savo filosofijoje visgi pateikia tam tikrų kančios išvengimo perspektyvų. Pirmajame veikalo skyriuje akcentuoja, kad išminčius stoikas simbolizuoja tikrąją ir autentišką laikyseną.

„Reikia įsigyti arba protą, arba kilpą“, – cituoja Šopenhaueris stoiką Antisteną… Gyvenime tiek daug kančių ir nesąmonių, kad reikia pranokti jį protinga mintimi. Pykdamas arba prarasdamas viltį, žmogus liudija, kad daiktai pasirodė jam ne tokie, kokių tikėjosi. Drauge parodo, kad nepasinaudojo savo protu, nesuprato tikrosios daiktų prigimties, kad jam stinga sprendimo galios. Stoikas abejingas ir skausmui, ir džiaugsmui – joks įvykis nesutrikdys jo dvasios ramybės. Stoikų idealas sutampa su Šopenhauerio idealu: nedrumsčiama taika, gili ramybė, vidinė giedra. Gyvenimas ir jo pavidalai – trumpalaikiai reginiai, lengvi bundančio žmogaus sapnai, pro kuriuos įžvelgiama tikrovė ir kurie jau negali apgauti.

[Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. 2012;

Remiantis J. Baranova „etika: filosofija kaip praktika]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code