Viskas vyksta atvirkščiai

– Vis tiek nesuprantu, kuo čia dėta „Begalinė procesija”, – Riči, atrodė, sprogs iš vidaus. Užtat ji pagaliau iškodavo religinę ir tikslinę sąvoką „Weialala” – Didžiojo Septyneto Atsitiktinumo psalmyne minimą Lietuvos žmonių išdavystę, kai pe vidines rietenas ir asmeninės gerovės siekį politikai, užuot suteikę Lietuvai galimybę išsiveržti į pasaulio lyderius, pavertė šalį Europos Sąjungos provincija, už kurios netgi krepšinio rinktinę, kadaise garsią čempionę, žaidžia pusėtinų gabumų natūralizuoti azijiečiai.

– Tas medinis šlamštas – pasitikslino GAP. – Tiek težinau, kad išvykęs iš Ženevos minėtasis profesorius Šemeta susitiko su skulptūros autoriumi Mončiu, ir viskas. Tada gal įkvėpė, gal paskatino menininką į kūrinį įrašyti antrąją klimato prognozę, kas žino. Matėt, kokie nelaimingi veidai, lyg skęstų, lyg trūktų oro. O gal jūs tiksliau pasakysit? Gal pakuždės ką nors jūsų dangiškos psalmės?

Ramunė Kamilė atžariai patvirtino, kad jų organizacijos šventraštis atsakymo nepateikia.

– Gerai, kol man neperpjovėt gerklės, turiu pasakyti dar vieną dalyką. Grįžkime į muziejų, kur mūsų susitikimas nutrūko prie to paties klausimo – „Begalinės procesijos”, atsimenat? Tai paklausykit. Kaip jau supratote, mano komanda perėmė jūsų procesus dar prieš imantis veiksmų, – GAP atrodė išsekęs ir kalbėdamas vėlė žodžių galūnes arba pynė kelis į vieną. – Kitaip sakant, mes įgijome visišką jūsų duomenų kūnų kontrolę jums prieš įeinant į vidų, ir perėmėme jūsų mąstymą… Na, kad ir kaip keistai skambėtų. Kai jums atrodė, kad smagiai atimate ministro laisvę ir jį tardote, viskas iš tikrųjų vyko atvirkščiai – tai mes įsilaužėme į jūsų protus ir laisvę. Jūsų visų trijų.

Ištrauka iš Marijaus Gailiaus knygos „ORO” (Odilė, 2018)