Gorgijo menas – retorika
„Sokratas. O dabar tu, Gorgijau. „Retorika yra vienas iš menų, kurie viską nuveikia ir įvykdo kalba”. Juk taip?
Gorgijas. Taip ir yra.
Sokratas. Tuomet sakyk: „Vienas iš menų” apie ką? Kas yra tas dalykas, kuriam skirtos tos kalbos, kuriomis naudojasi retorika?
Gorgijas. Patys didžiausi iš žmogiškųjų dalykų, Sokratai, ir patys puikiausi.
Sokratas. Bet, Gorgijau, tai ir vėl abejotinas teiginys, ir vis dar neaiškus. Manau, esi girdėjęs per puotas žmones dainuojant tokią dainą, kur vardijama, kad sveikata yra geriausia, antra – grožis, na, o trečia, kaip sako skolijo kūrėjas, turtas be klastybės.
Gorgijas. Esu girdėjęs. Bet kodėl apie tai kalbi?
Sokratas. Todėl, kad galėtų čia pat prisistatyti skolijo kūrėjo pagirtų gėrybių gamintojai: gydytojas, mankštos mokytojas ir verslininkas.Pirmas prabiltų gydytojas: „Sokratai, Gorgijas tave klaidina! Ne jo menas skirtas didžiausiam žmonių gėriui, o manasis!” O jei aš jo paklausčiau: „O kas tu toks, kad taip kalbi?”, turbūt atsakytų esąs gydytojas: „Tai ką? Sakai, tavo meno dirbinys – didžiausias gėris?” „Argi”, – ko gero, atsakytų, – „ne sveikata, Sokratai? koks gėris žmonėms yra didesnis už sveikatą?” Po jo kalbėtų mankštos mokytojas: „A taip pat nustebčiau, jei Gorgijas gebėtų tau parodyti didesnę savo meno gėrybę nei aš – manojo”. Ir jam pasakyčiau: „O kas tu toks, žmogau, ir koks tavas darbas?” „Mankštos mokytojas”, – sakytų, – „o mano darbas – padaryti, kad žmonių kūnai būtų gražūs ir stiprūs”. Po mankštos mokytojo prabiltų verslininkas, spėju, labai visus kitus niekindamas: „žiūrėk, Sokratai, ar rasi Gorgiją ar ką nori kitą turint kokį už turtą didesnį gėrį!” Mes jam pasakytume: „O ką? Esi šio dalyko kūrėjas?” „Taip”, sakytų jis. „O kas tu toks?” „Verslininkas”. „Tai ką”, – sakysime, – „Manai, kad didžiausias žmonių gėris yra turtas?” Sakys: „Kaip gi ne?” „O štai mūsų Gorgijas prieštarauja, girdi, jo menas yra didesnio gėrio priežastis nei tavasis”, – pasakytume mes. Aišku, kad jis tuomet sakytų: „O kas yra tas jo gėris? Tegu Gorgijas atsako!”
Imk tad, Gorgijau, manyk, kad ir anie, ir aš tavęs klausiame, ir atsakyk, kas yra tai, ką tu vadini didžiausiu žmonių gėriu, kurio kūrėjas sakaisi esąs?
Gorgijas. Tai, kas išties yra didžiausias gėris ir priežastis – ir pačių žmonių laisvės, ir kiekvieno kitiems savo polyje turimos valdžios.
Sokratas. Ką turi omenyje?
Gorgijas. Gebėjimą kalbomis įtikinti – teisme teisėjus, taryboje tarėjus, susirinkime susirinkusiuosius, taip pat kiekviename susibūrime, kad ir koks būtų piliečių sambūris. Apsiginklavęs tokia galia, vergais paversti ir gydytoją, ir mankštos mokytoją, o tavąjį versliniką pamatysime pinigus kraunant ne sau, o kitam – tau, turinčiam galią kalbėti ir įtikinti minią.
Sokratas. Gorgijau, man regis, dabar jau beveik aiškiai parodei, kokiu menu laikai retoriką. Jei aš ką nors suprantu, sakai, kad retorika yra įsitikinimo kūrėja – į šį tikslą veda jos esmė ir visas veikimas. O gal pasakytum, ką dar gali retorika, be to, kad sukuria klausytojų sielose įsitikinimą?
Gorgijas. Nieko kita, Sokratai. Man regis, pakankamai apibrėžei – tai ir yra jos esmė.” (103-107 pusl.)
******
„Sokratas. Tuomet eikš, štai ką dar panagrinėkime. Ar yra toks dalykas, kurį tu vadini „žinoti”?
Gorgijas. Yra.
Sokratas. Ir dar – „tikėti”?
Gorgijas. Taip.
Sokratas. Kaip tau atrodo: „žinoti” ir „tikėti”, „žinojimas” ir „tikėjimas” yra tas pats, ar skirtingi dalykai?
Gorgijas. Aš manau, kad skirtingi, Sokratai.
Sokratas. Ir teisingai manai. Štai iš ko galėsi spręsti – jei kas tavęs paklaustų: „Gorgijau, ar esama teisingo ir neteisingo tikėjimo?” Manau, kad sutiktum.
Gorgijas. Taip.
Sokratas. Na, o ar žinojimas būna teisingas ir neteisingas?
Gorgijas. Nieku gyvu!
Sokratas. Tuomet akivaizdu, kad tai nėra tas pat.
Gorgijas. Teisingai sakai.
Sokratas. Kita vertus, tiek sužinojęs, tiek įtikėjęs žmogus yra įsitikinęs.
Gorgijas. Yra.
Sokratas. Tad, jei sutinki, imkime dvi įtikinimo rūšis: viena suteikia tikėjimą be žinojimo, kita – žinojimą?
Gorgijas. Aišku.
Sokratas. Tad kokį įsitikinimą dėl teisingų ir neteisingų dalykų retorika sukuria teismuose ir kitur žmonių miniose? Tą, iš kurio atsiranda tikėjimas be žinojimo, ar iš kurio – žinojimas?
Gorgijas. Ko gero, akivaizdu: tą, iš kurio tikėjimas.
Sokratas. Tad panašu, kad tas įsitikinimas dėl teisingų ir neteisingų dalykų, kurį sukuria retorika, yra tikėjimo, ne mokslo dalykas.
Gorgijas. Taip.
Sokratas. Vadinasi, retorius nėra „teismų ir kitų minių” mokytojas, pamokąs „apie teisingus ir neteisingus dalykus”, o tik tikintojas. Juk turbūt ir negebėtų per trumpą laiką tokią minią išmokyti tokių didelių dalykų.
Gorgijas. Tikrai ne.” (111-113 pusl.)
„Sokratas. Bijau, kad tiesa skambės pernelyg nemandagiai. Nesiryžtu jos pasakyti dėl Gorgijo – kad jis nepamanytų, jog noriu išjuokti jo darbą. Nė nežinau, ar tai yra ta pati retorika, kuria verčiasi Gorgijas. Mat iš dabartinio mūsų svarstymo vis dar nepaaiškėjo, kuo jis ją laiko. Tai, ką aš vadinu retorika, yra dalis tokio dalyko, kurio prie gražiųjų nepriskirčiau.
Gorgijas. Kokio, Sokratai? Sakyk. Manęs nesidrovėk.
Sokratas. Gerai, Gorgjau. Mano galva, tai yra veikimas, kylantis ne iš meno, bet iš taiklios, drąsios ir baisaus įgimto gabumo prieiti prie žmonių turinčios sielos. O vadinu aš jį, jo esmę, pataikavimu. Man regis, esama daug kitų šios veiklos dalių, viena iš jų – kulinarija. Atrodo, kad tai yra menas, bet, mano supratimu, tai ne menas, o įgudimas ir patyrimas. Jo dalimi aš vadinu ir retoriką, taip pat kosmetiką ir sofistiką – šios keturios dalys skirtos keturiems dalykams.
Tad jei Polas nori aiškintis, lai aiškinasi. Juk jis dar neišsiaiškino, kokia pataikavimo dalimi aš vadinu retoriką. Nė nepastebėjęs, kad dar nesu atsakęs, jis jau klausinėja, ar nelaikau jos gražiu dalyku. Bet aš neketinu jam atsakyti, ar gražiu, ar negražiu dalyku laikau retoriką, kol neatsakysiu, kas tai yra/ Juk tai būtų neteisinga, Polai. Tad jei nori išsiaiškinti, klausk, kokia pataikavimo dalimi aš laikau retoriką.
Polas. Taigi klausiu. Atsakyk – kokia dalimi?
Sokratas. Tik ar suprasi mano atsakymą… Matai, mano supratimu, retorika yra politikos dalies pamėklė.
Polas. Taigi, ar gražiu, ar negražiu dalyku ją laikai?
Sokratas. Aš – negražiu, mat blogus dalykus vadinu negražiais. Jei jau tenka tau atsakyti, tarytum supratusiam, apie ką kalbu.” (134, 135 pusl.)
Platonas. Gorgijas. Iš senosios graikų k. vertė Tatjana Aleknienė. Žara. 2019
Naujausi komentarai