Apie efekto deja vu atsiradimo mechanizmą ir žmogiškosios atminties klaidas.

Déjà vu (pranc. déjà vu – „jau mačiau“) – tai fenomenas, kai žmogus išgyvena jausmą, kad jis jau patyrė tam tikrą įvykį, kuris niekada jam neatsitiko, ar lankėsi vietoje, kurioje niekada nebuvo anksčiau. Kai žmonės pasakoja apie déjà vu, jie aprašo savo patirtį taip: „Aš tikrai žinau, kad niekada nesilankiau šitame mieste, bet jaučiu, kad jau čia buvo anksčiau. Aš tikrai žinojau, kad už kampo bus spaudos kioskas. Pasukau, o ten tas pats spaudos kioskas.“ Tai déjà vu.

Tiesą sakant, vertėtų atskirti prisiminimus ir metasvarstymus apie savo atmintį. Žmogaus kreipimasį į atmintį lydi specifinė patirtis. Išgyvenimas „aš žinau“ leidžia mums suprasti, kad mes atgaminame kai kuriuos faktus, nesusijusius su mūsų asmenine patirtimi, kaip antai: „Paryžius – Prancūzijos sostinė“, „Ledkalniai – balti ir šalti“. Kitas dalykas, kai žmogus prisimena, kad su juo kažkas nutiko, pavyzdžiui: „Aš buvau Paryžiuje per praėjusias Kalėdas“, „Aš buvau priblokštas, kai aš pamačiau ledkalnį“. Šiuo atveju, atkūrimą lydi patirtis – „aš prisimenu“. Paprastai, mes gerai atskiriame duotas patirtis, tačiau déjà vu efektas – kai jausmas „aš žinau“ ir „aš prisimenu“ klaidingai apsikeičia vietomis. Pavyzdžiui, mes žinome, kokiu principu miestuose paprastai išdėstyti spaudos kioskai. Mes galime atvykti į bet kurį daugiau ar mažiau civilizuotą miestą ir normaliai ten orientuotis. Déjà vu efekto dėka žmogus mato spaudos kioską ir jam atrodo, kad jis „prisimena“, o ne „žino“, tai yra, jis jau buvo ten anksčiau.

Taigi, déjà vu mechanizmą sudaro tai, kad žmogus pateikia neteisingą sprendimą apie kokio nors objekto žinių šaltinį. Pavyzdžiui, jei žmogus mato sceną, kuri vyko tarp jo artimųjų žmonių, ir galvoja: „Aš tai jau mačiau, jie tai jau kalbėjo“, tai turi tris galimus paaiškinimus.

Pirmasis variantas: jis tai iš tiesų jau matė, jie iš tikrųjų tai jau kalbėjo. Žmonės elgiasi labai stereotipiškai. Visi miestai turi panašią struktūrą, beveik už kiekvieno kampo gali būti spaudos kioskas. Tai, tik paprastas atpažinimas ir daugiau nieko.

Antrasis variantas: tokio įvykio nebuvo, bet žmogaus patirtyje jau buvo kažkas labai panašaus.

Trečias variantas: žmogus tiesiog žino apie šį įvykį ar sumodeliuoja jį. Ir tada įvyksta atminties klaida: žmogus sugalvoja įvykį, bet jam atrodo, kad jis jau buvo atsitikęs.

Vadinasi, po déjà vu efektu slypi arba realūs prisiminimai, arba atminties klaida. Fenomenas déjà vu pasireiškia labai retai. Beveik nėra jokių rimtų sociologinių apklausų ir psichologinių tyrimų šia tema, susidomėjimą sukelia veikiau literatūra ir kinas. Beje, egzistuoja ir priešingas efektas – jamais vu (pranc. jamais vu – „niekuomet nemačiau“), kai žmogus tiksliai žino, kad jau buvo susitikęs su kažkuo ar lakėsi kažkokioje vietoje, bet nejaučia pažįstamumo jausmo.

Pagrindinė déjà vu fenomeno tyrimo problema yra ta, kad žmonės visada apie tai pasakoja retrospektyviai. Pats šios iliuzijos atsiradimo momentas mokslininkams išslysta. Tačiau 1960 m. mokslininkai James Deese, Henry Roediger ir Kaitlin McDermott pabandė sukurti laboratorinį déjà vu analogą. Jie sukūrė procedūrą, kurią pavadino DRM (DeeseRoedigerMcDermott paradigma), pagal pirmąsias autorių pavardžių raides. Per DRM bandymą tiriamajam buvo siūlomas žodžių sąrašas, pavyzdžiui: „pagalvė“, „čiužinys“, „lova“, „kėdė“, „žadintuvas“, „naktinis košmaras“, „pižama“ ir t. t. Visi šie žodžiai priklauso vienai kategorijai – miego procesui. Tačiau, žodžio „sapnas“ nėra sąraše. Kai, po kurio laiko dalyvių paklausė, ar buvo sąraše „sapnas“, daugelis „prisiminė“, kad jis buvo. Žinoma, išgautas poveikis nėra labai panašus į realų déjà vu, tačiau autoriai primygtinai tvirtina mechanizmų atsiradimo tapatybę.

Svarbu pastebėti, kad déjà vu fenomenas neatneša jokios pozityvios funkcinės apkrovos, nors tikriausiai, kai kurie žmonės yra jautrūs jam. Todėl sunku pasakyti, kas be nesuinteresuoto mokslo smalsumo turėtų skatinti tyrėjus studijuoti šią atminties klaidą.

Psichologė Veronika Nurkova

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal: https://postnauka.ru/faq/63095

Iliustracija: René Magritte. Atmintis (1948)

P. S. O kokia Jūsų hipotezė apie déjà vu?

Share Button
Share