Avangardo koncepcija

6 faktai apie istorinius avangardo tyrinėjimus ir menininko autonomijos pokytį.

  1. Avangardo sugrįžimas

Jaunųjų menininkų noras kalbėti apie avangardą yra susijęs su tam tikra bendra tendencija, vyraujančia teoriniu lygmeniu daugelyje šalių. Terminas „avangardas“ – klastingas žodis. Labai dažnai žmonės naudoja jį negalvodami apie tai, ką jis iš tikrųjų reiškia. Susidomėjimo avangardu sugrįžimas, kurį dabar galima stebėti visame pasaulyje, vyksta būtent teoriniu avangardo sąvokos lygmeniu. Pastaraisiais metais, pasirodė daug mokslinių tyrimų, skirtų naujoms avangardo kryptims ar avangardo, kaip tokios koncepcijos, apmąstymui. Įsteigtas Europos tinklas tyrinėjantis avangardą ir modernizmą Europoje.

  1. Avangardas „atgaline data“

Būtina atskirti „avangardo“ termino istoriją ir „avangardo“ koncepcijos istoriją. Avangardo praktikus (arba, kaip priimta sakyti, istorinio avangardo praktikai) taip pat derėtų skirti nuo avangardo sąvokos.

Avangardo koncepcija, kaip ir pats avangardo pasireiškimas, buvo apmąstytas, kaip teigia Amerikos meno istorikas Hal‘as Foster‘is savo knygoje „Sugrįžimas į realybę“ (The Return of the Real, 1996) „atgaline data“. Šioje frazėje yra žodžių turn ir return žaismas: „posūkis“ ir „sugrįžimas“. Avangardo sugrįžimas susijęs su tam tikrų posūkių į kritinį tikrovės apmąstymą etapais. Kiekvieną kartą, kai kilo krizinė situacija, numatanti vertybinę krizę arba būtinumą suprasti, kuria kryptimi juda visuomenė, atgaivinama avangardo koncepcija.

Avangardo sugrįžimo fenomeną galima palyginti su senuoju ginču apie tai, ką prancūzai vadina la querelle des anciens et des modernes –  „seno ir naujo ginčas“, tai yra apie tuos, kurie įkūnija naujumą ir šiuolaikiškumą, ir tuos, kurie kreipiasi į Antiką kaip tobulumo etaloną. Nuo XX a. prad. kreipimasis į Antiką nėra veiksmingas, vėl yra kreipimasis į avangardą.

  1. Termino istorija

„Avangardo“ terminas atkeliavo iš prancūzų kalbos ir reiškia pažangias kariuomenės dalis, kurios eina priekyje ir kurios, kaip žinoma, labai stiprios. Jos yra struktūrizuotas ir išdirbtas mūšio planas, atitinkamai veikiantis pagal tam tikrą planą. Tokią formą galima įsivaizduoti kaip judėjimą, nukreiptą į priekį.

Toliau, šiuo žodžiu žaidžiama XIX a., santykyje su utopistų idėjomis, su Henri‘o de Saint-Simon‘o idėjomis. Menininkų pažanga mene ir avangarde pirmą kartą paminėta XVII a. Étienne Pasquier poezijoje, kurioje šiuolaikinis menininkas yra avangardiškas santykyje su senais meistrais.

Priimta 1825 metus nurodyti kaip datą, kai menininkas buvo vertinamas ne tik kaip paprasta art-figūra, bet, kaip menininkas, turintis tam tikrą socialinį-politinį tikslą. Šiek tiek vėliau, 1845 m., Laverdant‘o straipsnyje, menininkas, esantis avangarde, rodo, kur link žmonija juda. Kitaip tariant, avangardas įgauna labai sodrią etinę spalvą.

  1. Avangardo teorija Renato Poggioli ir Peter‘io Bürger‘io

Avangardas sąryšyje su socialiniu-politiniu ir meno kontekstais susiformavo XIX a. Konceptuali sampratos „avangardas“ plėtra įvyksta XX a. 60 metais, „atbuline data“, ir tai nėra atsitiktinumas, nes šie metai buvo takoskyros laikotarpis. 1968-oji – metai, viena vertus, tai politiniai neramumai, kita – nutylimas ir mirtis istorinio avangardo.

Ką mes suprantame kaip istorinį avangardą? Įprasta istorinį avangardą redukuoti į itališką  avangardą (futuristai) ar vokišką avangardą (ekspresionistai ir dadaistai).

60-aisiai metais miršta siurrealizmo judėjimas. Naujausi istoriniai avangardai lieka nuošalyje. Ir tuo pačiu metu atsiranda avangardo koncepcija: atsiranda knygos, skirtos suprasti istorines avangardo praktikas naujojo laiko kontekste. Avangardas konceptalizuojasi būtent todėl, kad tampa nepaprastai šiuolaikiškas. Knygas, kurios avangardą tyrinėja iš naujų pozicijų, apima Renato Poggioli darbas, paskelbtas 1968 metais anglų kalba, ir Peter‘io Bürger‘io „Avangardo teorija“, pirmą kartą paskelbta 1974 m. Knygose pateikiamos skirtingos nuomonės apie avangardą ir pristatomi įvairūs avangardo krypčių pavyzdžiai.

Jei Renato Poggioli‘o  avangardo koncepcija daugiau estetinė – pirmasis, itališkas leidimas vadinasi „Avangardo meno teorija“, kuriame akcentuojamos nonkonformistinės avangardo menininko savybes, tai Bürger‘is pabrėžia daugiau istorinę meno plėtros perspektyvą. Jis suvaidina specifinį „generatoriaus“ vaidmenį šio istorinio vystymosi. Bürger‘iui labai svarbus yra meno ir gyvenimo santykis, institucijų klausimas. Tai reiškia, kad autorius avangardą apibrėžia pagal meno instituciją, o meno institutas Bürger‘iui – sąlygų kompleksas kūrinio kūrybai, jo gamybai ir jo paskirstymui. Kitaip tariant, Bürger‘io avangardas turi socialinį-politinį aspektą.

  1. Meno lauko plėtra

Šiandien Bürger‘io koncepcija smarkiai rezonuoja tarpe mokslininkų, nepaisant to, kad ji buvo kritikuojama daug kartų. Toks posūkis prie šios teorijos kyla iš to, kad meno ir gyvenimo santykio klausimas yra ypač svarbus, atsižvelgiant į dabartinę padėtį, kai menininkas be galo išplečia savo veiksmų ribas. Kai menininkas atsisako veikti kažkokios sistemos ribose, jis atsiduria ne mene, bet kažkokių konvencijų viduje, kurios veikia visuomenėje, nors mes jį ir vertiname  kritiškai. Menininkas dažnai siekia, kad į jį žiūrėtų. Viena vertus, jis deklaruoja, kad „ne“ – aš nesu menininkas, aš veikiau politinis veikėjas, o, kita vertus, jis nuolat naudojasi ta praktika, kuri egzistavo meno istorijoje iki jo.

Avangardo supratimui yra labai svarbūs meno autonomijos klausimai, meno ir gyvenimo santykis, o taip pat apsisprendimas ir etika. Apie menininko autonomijos galimybę kalbėjo Clement Greenberg – vienas pirmųjų avangardo teoretikų. Savo straipsnyje „Avangardas ir kritika“ žurnale „Partisan Review“ 1939 metais, jis rašo apie avangardą kaip elitinį meną. Bet, būtent dėka ​​savo elitiškumo, jis išlaiko eilių pusiausvyrą – prisiminkite apie avangardą, einantį kariaunos priekyje, ir dėka eilių sanglaudos galintį judėti į priekį. Nepaisant to, jo liežuvis išlaiko savo elitiškumą, avangardinį patosą, įskaitant ir politiškumą.

  1. Avangardo tyrimo prieigos

Kalbant apie avangardo formavimąsi XIX a. pab., retrospektyviai suprantant avangardą, norisi prisiminti dar vieną filosofą ir teoretiką – Terri De Duvall, kuris labai daug rašė apie avangardą. 2000 m., kai Pompidou centre jo paprašė pakalbėti apie XX a rezultatus, Terri De Duvall pasakė: „Kaip mes galime kalbėti apie XX amžiaus rezultatus, kai jis ką tik praėjo? Dabar mes galime kalbėti tik apie XIX a.“ Savo straipsnyje „Kas mums liko iš avangardo?“ jis ir pradeda savo samprotavimus apie avangardą nuo XIX a., nuo Baudelaire‘o.

Ir čia jis nėra vienišas, nes tas pats Renato Poggioli, cituojantis Chose Ortega I Gasetą, dažnai grįžta į romantizmo paveldą. Romantiškas menininkas – visų pirma miesto dailininkas, ir avangardo menininkas – visada yra miesto menininkas, nes jam labai svarbi miesto kultūra, iš kurios jis bėga, bet be jos negali. Viena vertus, jis menininkas naujos epochos – urbanizmo epochos, kita vertus – tai menininkas, veikiantis revoliucinės kovos sąlygomis.

Atsiranda skirtingos bendrijos, kuriose menininko tapatybė, galbūt, nėra jau tokia svarbi, ne tiek svarbi, kiek pats priklausimas tokiai bendruomenei (prisiminkite bohemą). Bet tuo pačiu metu atsiranda daug kitų veiklos formų, į kurias įninka menininkas. Revoliucinės veiklos formos (socialinės ir politinės), šiuo atveju, gali asocijuotis su revoliucine menine išraiška. Menininkas sukuria tokią kalbą, kuri vėliau bus vadinama avangardine ir elitine.

Filosofė, antropologė Natalija Smolianskaja

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal: https://postnauka.ru/faq/31189

Nuotraukoje: Peter‘is (dar žinomas kaip „Pierre Brassau“), 1964

 

You may also like...

1 Response

  1. Alberas parašė:

    Isties tuscias straipsnis,persama ideja – ne ideja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code