Meilė

P. Ar myli ką nors, be savęs ir Dievo pažinimo?

A. Spręsdamas iš to, kaip dabar jaučiuosi, galėčiau atsakyti, kad daugiau nieko nemyliu, bet saugumo dėlei atsakau, kad nežinau. Mat man dažnai atsitikdavo taip, kad ateidavo į galvą kas nors, kas sukrėsdavo mane visai kitaip, negu vaizduodavausi, tikėdamas, jog joks kitas dalykas negali manęs išjudinti. Lygiai taip pat dažnai koks nors dalykas, šovęs į galvą, nejaudindavo manęs, tačiau iš tiesų atsitikęs sukrėsdavo labiau, negu maniau. Vis dėlto šiuo metu man atrodo, kad jaudinti mane gali tik trys dalykai: baimė netekti žmonių, kuriuos myliu, kančios baimė ir mirties baimė.

Taigi sielai reikia trijų tam tikrų dalykų: TURĖTI AKIS, KURIOMIS GALĖTŲ TINKAMAI NAUDOTIS, ŽIŪRĖTI IR MATYTI. Sveikos akys yra mąstymas be visokio kūno purvo, tai yra nutolęs ir apsivalęs nuo mirtingų dalykų troškimų. O tai jam pirmiausia suteikia ne kas kita, kaip tikėjimas. Juk jam, suteptam ydų ir sergančiam, kol kas tai negali būti parodyta, nes matyti jis gali tik būdamas sveikas; tad jei nepatikėtų, jog kitaip nepamatys, nesistengtų išgyti. Bet kas [atsitiktų], jei mąstymas patikėtų, kad iš tiesų yra taip, kaip sakoma, patikėtų, kad pamatys tik būdamas sveikas, jei galės matyti, tačiau netektų vilties, kad gali išgyti? Ar nenusimintų, neniekintų savęs ir paklausytų gydytojo nurodymų?

A. Išties taip būtų, ypač dėl to, kad liga būtinai turėtų pajusti, jog tie nurodymai nemalonūs.

P. Tad prie tikėjimo reikia pridėti viltį.

A. Manau, kad taip.

P. Na, o jei ir patikėtų, kad visa taip ir yra, jei turėtų vilties, kad gali išgyti, tačiau pačios šviesos, kuri žadama, nemylėtų ir netrokštų, o manytų, kad turi tenkintis savo tamsybėmis, kurios jau iš įpratimo malonios? Ar vis dėlto neatstumtų gydytojo?

A. Žinoma, taip būtų.

P. Taigi trečias būtinas dalykas yra meilė.

A. Niekas kitas taip nėra būtinas.

P. Vadinasi, nė viena siela nepagydoma be šių trijų dalykų, kad galėtų regėti, t.y. suprasti savo Dievą.

[Aurelijus Augustinas. Pokalbiai su savimi]