Laisvės ir pareigos santykio patirtis

Blogis priklauso etikai dėl dvejopo jo ryšio: viena vertus, jis susijęs su laisvės, antra vertus – su pareigos klausimu.

Visų pirma: teigti laisvę – vadinasi, prisiimti sau blogio atsiradimą. Blogis yra blogis todėl, kad jis laisvės darbas. Aš esu blogio autorius. Atsisakau alibi, jog blogis egzistuoja kaip kokia substancija ar kokia gamta, jog blogis yra tai, ką gali stebėti pašalinis žiūrovas. Prisiimti blogio atsiradimą – vadinasi, atmesti kaip silpnybę tvirtinimą, kad blogis yra kažkas, kad tai yra pasaulyje regimų fizinių, psichinių ar socialinių dalykų padarinys. Aš sakau: „aš tai padariau…“, ego sum qui feci.

Blogis neturi būties. Yra tik mano padarytas blogis.

Santykis yra abipusis. Laisvė apibūdina blogį kaip „padarytą“, o blogis atskleidžia laisvę. Blogis yra ypatinga proga įsisąmoninti laisvę. Ką reiškia priskirti sau savo paties veiksmus? Pirmiausia – prisiimti atsakomybę už jų būsimus padarinius. Tas, kuris padarė, yra tas pats, kuris bus kaltas, atlygins nuostolį ir iškęs peikimą. Kitaip sakant, aš siūlausi, kad man būtų taikoma sankcija. Tačiau iš anksto užsikraudamas sau savo veiksmo padarinius, aš grąžinu save iki savo veiksmo – kaip tas, kuris ne tik pasielgė, bet ir būtų galėjęs pasielgti kitaip. Kas prisiima padarinius, skelbiasi esąs laisvas. Tas, kuris bus kaltas, yra tas pats, kuris dabar prisiima veiksmą, ir tas pats, kuris jį atliko. Ateitis ir praeitis – susilieja dabartyje: sankcijos ateitis ir nusižengimo veiksmo praeitis susisieja prisipažinimo dabartyje.

Antrasis refleksijos etapas yra susijęs su blogio ir pareigos ryšiu.

Pradėkime nuo ištaros ir patirties: „Aš būčiau galėjęs pasielgti kitaip.“  Suvokimas, jog galėjai pasielgti kitaip, labai glaudžiai siejasi su suvokimu, jog privalėjai pasielgti kitaip: aš pripažįstu galįs, nes pripažįstu privaląs. Įpareigota būtybė – tai būtybė, kuri žino, kad gali atlikti tai, ką privalo. Kantas pritaikė šį teiginį: privalai – vadinasi, gali. Jei aš jaučiuosi, manau ir žinau esąs įpareigotas, taip yra todėl, kad esu būtybė, galinti veikti ne tiktai stumiama ar stabdoma geismo ir baimės, bet sąlygojama savo įstatymo supratimo. O galia veikti pagal tai, kaip supranti įstatymą, yra valia.

Šio atradimo padariniai labai rimti, nes kartu su galia laikytis įstatymo aš atskleidžiu ir baisią galią veikti priešingai. Sąžinės graužimo patirtis, t.y. laisvės ir pareigos santykio patirtis, yra dvilypė. Laisvė yra galia veikti taip, kaip supranti įstatymą, ir nepaisyti pareigos. Štai ką privalėjau, taigi galėjau, o štai ką padariau.

Pripažindamas blogį, atskleidžiu valios ardomąją galią. Savivalę.

 

Kad žmogų pavadintume blogu, reikia turėti galimybę iš kai kurių jo poelgių, net iš vienintelio sąmoningai blogo poelgio a priori daryti išvadą apie pagrindą sudarančią blogą maksimą, ir iš šios maksimos apie kiekviename subjekte esantį visų paskirų moraliai blogų maksimų pagrindą, kuris pats vėlgi yra maksima.

[I. Kantas]

 

Daugelio blogų maksimų pamatu laikomas pirmapradis blogis.

Blogis nebūtų blogis, jei jis nebūtų „laivės buvimo būdas, pats išplaukiąs iš laisvės“. Pradedame blogį kaip Adomas (ne per Adomą).

Bet aš nežinau savo blogos laisvės pradžios…

Iš pradžių sakėme, kad blogis yra tai, ko aš būčiau galėjęs nedaryti. Ir tai yra tiesa. Tačiau kartu aš prisipažįstu, jog blogis yra ta ankstesnė nelaisvė, kuri padaro taip, kad aš negaliu nesielgti blogai. Šis prieštaravimas atskleidžia galios negalią, laisvės nelaisvę. Šis prisipažinimas atveda prie taško, kur viskas gali prasidėti iš pradžių…

 

[Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas. Vilnius: Baltos lankos. P. 119-125]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code