Laiškas tėvui (I ištrauka)

Iliustracija: F.Kafka būdamas penkerių / wiki

Mylimiausias Tėve,
neseniai Tu kartą paklausei mane, kodėl aš sakąs, kad bijau Tavęs. Kaip paprastai, nieko nepajėgiau atsakyti, – iš dalies kaip tik todėl, kad Tavęs bijau, o iš dalies todėl, kad kai baimei paaiškinti reikia suminėti daugiau paskirų dalykų, nei aš jų kalbėdamas bent šiaip taip įstengčiau aprėpti. O ir dar, kai mėginu Tau raštu atsakyti, šis atsakymas bus vis tiek labai neišsamus, nes ir rašant baimė ir josios padariniai trukdo man viską Tau pasakyti; be to, ir kalbamųjų dalykų gausa kur kas pranoksta mano atminties ir proto galimybes.
Tau šis reikalas visados regėjosi labai paprastas, bent jau tuomet, kai kalbėjai apie jį su manimi, ir – be jokio rinkimosi – su daugybe kitų žmonių. Viskas Tau rodėsi maždaug taip: Tu visą gyvenimą sunkiai dirbai, viską aukojai savo vaikams, ir pirmiausia – man, todėl aš „varčiausi kaip inkstas taukuose“, turėjau visišką laisvę mokytis to, kas tik patiko, man nereikėjo rūpintis maistu, taigi apskritai nepatyriau rūpesčių; už tai Tu nereikalavai dėkingumo, „vaikų dėkingumas“ Tau žinomas, bet vis dėlto vyleisi bent šiokio tokio prielankumo, bent kokio užuojautos ženklo; o aš visą laiką stengiausi nuo Tavęs pasprukti, nulįsti į savo kambarį, į knygas, į beprotiškas idėjas, pas pakvaišusius draugus; atvirai su Tavimi niekados nesikalbėjau, į šventyklą su Tavimi nevaikščiojau, Francensbade Tavęs niekados nelankiau ir apskritai šeimos gyvenimu niekados nesirūpinau, kontora ir kitais Tavo reikalais nesidomėjau, užkroviau Tau ant pečių fabriką, o paskui Tave palikau, Otlos užgaidoms vis pritarinėjau, dėl Tavęs nė piršto nepakrutinau (net bilieto į teatrą nesu Tau nė karto padovanojęs), o dėl draugų galiu kažin ką padaryti. Sutaukus daiktan Tavo nuomonę apie mane, išeitų, kad Tu man prikiši, teisybė, ne stačiai kokį nepadorumą ar piktybę (išskyrus galbūt mano paskutiniuosius vedybinius planus), bet vis dėlto – šaltumą, svetimumą, nedėkingumą. Ir prikiši taip, lyg čia būtų mano kaltė, lyg aš, sakysim, būčiau galėjęs viską pertvarkyti, o Tu nė truputėlio nebūtum kaltas, nebent tuo, kad buvai man pernelyg geras.

[Kafka F. Laiškas tėvui. Vilnius: Vyturys. 1997. P.23,24]