Kritinio santykio su praeitimi nekritiškumo problema F. Nietzsche‘s filososfijoje

Friedrich Nietzschw

Gyvename kritinio mąstymo reikalaujančiame pasaulyje, kuriame būtinybe tapęs tariamai kritinis žvilgsnis vis dažniau tampa dogmatinių įsitikinimų pagrindu. Iš tiesų gyvename tokio kritinio mąstymo pertekliaus amžiuje. Mat kiekvienas turi teisę kritikuoti ką užsigeidęs, o bet kokia pastanga atremti kritiką arba pateikti kritikos kritikai traktuojama kaip šventų karvių garbstymo ir mitų bei prietarų protegavimas, nerečiau tai suvokiama kaip konvulsyvus tąsymasis neišraunamai įsišaknijusių melų traukuliuose. Kitaip tariant, po kritinio mąstymo terminu pakišama kritika, besiremianti pirmumo teise, pagal kurią kritiškas atsakymas į kritiką tampa tik antriniu reiškiniu, nulemtu pirminės kritikos baimės. Tokia kritika, atspari kritiškam žvilgsniui, per definitionem yra nekritinis ar net antikritinis mąstymas, dėl klaidingo įvardijimo kuriantis iliuziją, esą mąstome kritiškai, kai tuo tarpu taip tik gudriai užmaskuojama totalinė kritinio mąstymo abstinencija.

Susiklosčiusi situacija verčia mąstyti metakritinėmis kategorijomis, leidžiančiomis kritiškai pažvelgti į pačią kritiką. Kadangi visų tikrų ir tariamų prietarų, baimių ir iliuzijų šaltiniu dažniausiai laikoma istorija, tai aptariamai temai nėra geresnio objekto už istorijos kritiką ar veikiau kritinę istoriją. Būtent taip Friedrichas Nietzsche įvardija vieną iš santykio su praeitimi formų savo antrojoje Nesavalaikių apmąstymų dalyje, pavadintoje Apie istorijos žalą ir naudingumą. Šiame tekste filosofas pateikia skirtingų požiūrių į istoriją kritinę reviziją, kartu kritiškai revizuodamas ir kritinę istoriją, taigi ir pačią istorijos kritinės revizijos galimybę bei specifiką.

Būtent tai yra mūsų uždavinys: pasvarstyti apie kritinės istorijos žalą ir naudą Nietzsche‘s filosofijos kontekste. Konkrečiau: atsakyti į klausimą, koks yra sveikas santykis tarp kritinės istorijos ir kitų istorijos formų bei išskleisti „praeities teismo“ sampratą, atskleidžiančią pretenzijų į teisę teisti praeitį (ne)pagrįstumą. Kartu svarbiu laikomas tikslas parodyti aptariamų dalykų reikšmę tiek tolesnėje filosofo mąstymo linijoje, tiek universaliu požiūriu, kiek tai pritaikoma anapus nyčiško konteksto.

Sėkminga problemos analizė turėtų prisidėti prie kritinio mąstymo stiprinimo, sustabarėjusią kritiką pakeičiant dinamišku kritiškumu. Paprasčiau tariant, pamatinis siekis – kritiniam mąstymui sugrąžinanti jam priklausančią vietą, kurią yra uzurpavęs nekritiškas kritikavimas.

Istorijos formų santykis: reguliatyvi kritika

Akivaizdu, kad kritikas visuomet yra privilegijuotoje padėtyje. Jau vien dėl to jo nuopelnai ir prisiimta atsakomybė privalo atitikti aukščiausius standartus. Ypač tuomet, kai kritikos objektu pasirenkama praeitis, kuri neturi jokių šansų apsiginti. Pasak Nietzsche‘s, kaip tik tokį pasirinkimą nulemia tas gyvenančios būtybės aspektas, kuris nurodo jos kančią ir poreikį išsilaisvinti – tada kritinė istorijos rūšis tampa kertine (Nietzsche 1996: 51). Svarbu atkreipti dėmesį, kad toks santykis su praeitimi, kaip ir kiti du, monumentalusis ir antikvarinis, kaip tarnystė reikalingi pačiam gyvenimui, todėl jie priklauso retorinei pragmatinei istoriografijai, kuri dar nėra toji mokslinė ir į objektyvumą pretenduojanti istorijos analizė.

Tai leidžia įžvelgti esminę skirtį tarp vadinamojo „istorijos mokslo“ ir kritiško praeities įvertinimo: ten, kur pretenduojama į objektyvumą, negali būti jokių vertinimų, ir, vice versa, verčių nustatymas nesuderinamas su objektyvumo reikalavimu. Šiuo požiūriu kritinė istorija kartu su dvejomis kitomis tarnauja arba kenkia gyvenimui, tačiau pažinimas pats savaime nėra jų tikslas. Kritinę istorijos reviziją, neatsiejamą nuo revizionieriaus vertybinio antstato, vadinti mokslu būtų tas pat kaip mokslu vadinti praeities garbinimą ar jo didingumo išryškinimą asmeninio įkvėpimo dėlei. Kitaip tariant, praeities įpaminklinimas ar senienų mumifikavimas – tas dalinis egipticizmas, kuriuo Nietzsche kitur įvardija filosofų tikėjimą, jog dalykų nuistorinimas ir pavertimas mumija suteikia jiems kokią nors garbę (Nietzsche 2012: 49) – su kritine istorija moksliškumo atžvilgiu turi lygiavertį statusą. Jos visos trys vienodai reikšmingos gyvenimui, tačiau tai nėra „mokslas“.

Jų lygiavertiškumas mokslo atžvilgiu nereiškia jų vienodumo. Kaip tik monumentaliosios ir antikvarinės istorijų egipticistinis pobūdis ir nulemia tai, kad „egiptietiškos piramidės, savyje talpinančios mumifikuotus įspūdžius, kurių kapas ji ir yra, tvarka“ (Kofman 1994: 66) sukuria prielaidas kritinei istorijai. Nors Nietzsche egipticizmo metaforą naudoja kiek kitokiame kontekste, o pirmosioms dvejoms istorijos rūšims jos netaiko, ji paranki nusakyti tam faktoriui, kurį Sarah Kofman įvardija kaip šia metafora išreiškiamą inteligibilų esencijų, veikiančių kaip elgesio modeliai ir normos, pasaulį  (Ten pat). Kitaip tariant, monumentalioji istorija teikia tam tikrą pavyzdinį elgesio modelį, kurį galėtume pavadinti „istorine norma“, tuo tarpu antikvarinė istorija užbalzamuoja visą praeitį kaip vertingą vien dėl savo senumo, tačiau ne jų santykio su praeitimi skirtingumas, o kaip tik tai, kad abi istorijos lavonizuoja dabartį, žmogų palaidodamos po praeities našta, ir yra neišreikšto egipticizmo tikroji reikšmė: steigiama pavyzdinė tvarka kaip provaizdis, kuris kartu įstumia į praeities duobę ir užverčia neveikliomis laiko žemėmis, atskiriančiomis nuo aktyvaus gyvenimo dabartyje.

Tokioje situacijoje kritinė istorija funkcionuoja kaip ankstesnių dviejų istorijos formų reguliuotoja. Jos ir prisireikia tik tuomet, kai ankstesnės formos prislegia istorijos pertekliumi. Kol jos naudingos ir padeda savo pavyzdžiu užlaikyti kartų kaitą bei praeinamybę įsikomponuojant į didybės istoriją (Nietzsche 1996: 52) ir pateisina neklajoklišką asmens egzistenciją tautoje ir tradicijoje, padėdama išsaugoti tapatybę (Ten pat: 57), kritinės istorijos tarsi nereikia. Visa jos nauda slypi galioje pažaboti monumentaliosios ir antikvarinės istorijų dabarties balzamavimą, kuris pasižymi tuo, jog dabarties sąskaita tausojama praeitis yra tarytum medis, kurio šakos aukojamos šaknų dėlei: nėra sveiko santykio, todėl toks medis nenatūraliai miršta „nuo viršūnės šaknų link, kol galiausiai žūva ir pačios šaknys“ (Ten pat: 58). Taigi ir pats praeities tausojimas neįmanomas be gyvybingos dabarties, kurią net ir praeities labui būtina išsaugoti.

Kad ir kuri istorijos forma dominuotų, jai visuomet reikia reguliatyvios kritikos. Ji kaip galia sudaužyti praeitį vardan dabarties egzistuoja ne kaip savipakankamas praeities tyrimo būdas, o kaip ankstesnių dviejų, kurie tik ir užkrauna praeities naštą, reguliavimo priemonė. Kritika įžengia į jų teritoriją ir joje atlieka reikiamas korekcijas, sutraukydama sugedusius saitus. Praeitis pati savaime nei kenkia, nei padeda, kol ji neimama traktuoti monumentaliai arba antikvariškai, todėl kritinė istorija, nors nukreipta į pačią praeitį, tačiau kovoja ne tiek su praeitimi, kiek su šiais praeities supratimo būdais, pakirsdama jų pamatus pačioje istorijoje.

Norėdami aiškiau suvokti kritinės istorijos santykį su kitomis, pasiskolindami iš Platono filosofijos galime nubrėžti dvikinkės ir vadeliotojo analogiją (Phaedr. 246 a – b). Skirtingų prigimčių žirgai šiuo atveju atitiktų antikvarinę ir monumentaliąją istorijas, o vadeliotojas – kritinę istoriją. Žinoma, šiuo atveju problema kyla ne iš žirgų priešingumo vienas kitam, o iš to, kad jie abu kartais pasiunta ir ne tik pešasi tarpusavyje, bet ir individualiai nesileidžia suvaldomi. Jeigu pačią dvikinkę suvoktume kaip dabartį, tai pernelyg įsisiautėję praeities žirgai ima laužyti dabarties ienas, norėdami dabartį palikti nejudrią. Mutatis mutandis, praeities vadeliotojas siekia suvaldyti praeities žirgus, idant dabarties vežimas jų tempiamas judėtų ir toliau. Ši analogija kartu iliustruoja istorijos instrumentinę traktuotę Nietzsche‘s filosofijoje: žirgai tempia vežimą, o vadeliotojas stengiasi juos suvaldyti, idant šie neištrūktų iš dvikinkės ir toliau ją temptų, o ne elgtųsi savo nuožiūra. Visi trys istoriniai elementai atlieka praktinę funkciją dabarties vežimo atžvilgiu. Trečiasis elementas – kritinė istorija kaip vadeliotojas – palaiko pirmųjų dviejų praktinę funkciją, o tai ir yra jo paties praktinė funkcija.

Ne visai tiksli dvikinkės analogija stiprina įspūdį, ir taip kylantį iš Nietzsche‘s samprotavimų, jog kritinė istorija yra pranašesnė už kitas ir filosofas ją dėl to privilegijuoja. Ji pranašesnė tik funkcijos atžvilgiu, nes kontroliuoja ankstesnių dviejų daromą poveikį, tačiau statuso požiūriu ji tėra instrumentas dabarties gyvybei palaikyti, kaip ir kitos dvi istorijos formos.

Praeities teismas: pro et contra

Suvokus kritinės istorijos poreikio ir poveikio kontekstą, svarbu aptarti jos veikimo specifiką. Pasak Nietzsche‘s, praeities užguitas žmogus galia sugriauti praeitį pasinaudoja tik „patraukdamas praeitį istorijos teisman, griežtai iškvosdamas ją ir galiausiai paskelbdamas jai nuosprendį“ (Nietzsche 1996: 59). Vadinasi, kritinė istorija – tai praeities teismas. Šiuo atveju kritine istorija užsiimantis asmuo pats vienas atlieka svarbiausius teisminius vaidmenis: teisėjo, kaltintojo ir advokato.

Akivaizdu, kad tokioje situacijoje atsidūrusi praeitis visiškai bejėgė, nes pati apsiginti negali. Teisminis santykis su praeitimi, kurios steigėjų nebėra, visuomet būna atvirkščiai proporcingas, nes sprendžiama iš privilegijuotos pozicijos, kai prieš akis turimas visas spektras istorinių precedentų, matomų tik iš dabarties požiūrio taško. Kuo stipresnė dabartis, tuo silpnesnė praeitis, ir atvirkščiai. Tačiau galios santykius apsprendžia būtent dabartis, kurioje ir renkamasi, ką, kaip ir kodėl vertinti, todėl praeitis tokiame santykyje bemaž visuomet bus prastesnėje padėtyje.
Tai natūralu, jeigu praeitis instrumentiškai naudojama dabarties reikmėms. Kaip tik tokią istorijos paskirtį ir mato Nietzsche. Tačiau dabartis nėra monolitiškas darinys, ir kiekvienas kritikas, teisdamas praeitį, ją nuteisia savaip, iš to galbūt įpūsdamas naujos gyvybinės jėgos sau, tačiau nebūtinai tokį pat poveikį sukeldamas ir visuminiam dabarties vaizdui. Terry‘s Eagletonas yra pastebėjęs, jog bet kurio laikmečio literatūros teorijos stiprina, o ne klibina vyraujančias politines bei ideologines tendencijas (Eagleton 2000: 202). Atitinkamą funkciją atlieka ir kritinei istorijai priskirtinas praeities tekstų nagrinėjimas iš dabarties požiūrio taško, nes vertinama turint išsamų to laikmečio vaizdą, kurio neturėjo jame veikę asmenys.

Tai reiškia, jog pastangos palaikyti vienaip ar kitaip susiklosčiusią status quo ar bent jau bendrą tendenciją, kuria juda tam tikrą supratimą propaguojanti visuomenės dalis, ir yra būtent kritinės istorijos naudojimas dabarčiai sukurti, net jeigu tai reiškia naujos praeities kūrybą. Nietzsche tai vadina antrosios prigimties, kuri turėtų paneigti pirmąją, kūrimu (Nietzsche 1996: 60). Čia pat jis mato ir didžiausią kritiko pasiekimą, kuris kartu yra jo paguoda: „žinojimas, kad ana pirmoji prigimtis kadaise taip pat buvo antrąja ir kad kiekviena antroji prigimtis nugalėjusi tampa pirmąja“ (Ten pat). Taigi galima įžvelgti tam tikrą vidinę kritinės istorijos grandinę: naują praeities supratimą konstruojanti revizionistinė kritika siekia perkeisti seną praeities supratimą, kuris savo ruožtu yra sukonstruotas kitos revizionistinės kritikos, siekusios perkeisti dar senesnę istoriją.

Tokį supratimą diktuoja instrumentinis istorijos traktavimas. Kaip pastebi Thomas H. Brobjeras, „[i]storija iš prigimties yra priemonė, o ne tikslas (priešingas požiūris reikštų nihilizmą), tačiau devynioliktame amžiuje vyravo tendencija istoriją traktuoti kaip tikslą – prieš tokį supratimą Nietzsche ir reagavo“ (Brobjer 2007: 179). Kaip tik kritinė istorija akivaizdžiausiai parodo instrumentinę istorijos traktuotę: žavėjimasis praeitimi gali būti ir nemotyvuotas dabarties tikslų, kaip nesuinteresuotas gali būti grožio kontempliavimas, tačiau kritinis požiūris savaime išreiškia tam tikrą pretenzingumą.

Jeigu tai pretenzija į „objektyvią istorinę tiesą“, tuomet toks kritikas išvirsta į besubjektę objektyvumo išnarą, neturinčią jokių saitų su savo tyrimo objektu. Apie tokią pamėklę Nietzsche atsiliepia itin kritiškai: toks kritikas nesistengia nei suprasti, nei patirti, jo tikslas vien tik nagrinėti ir kritikuoti, atsekti „priežastis“ – visa ši savitvardos stoka yra paprasčiausia impotencija (Nietzsche 1996: 71). Tokio kritiko pastangos ką nors suprasti primena rusų kosmonauto Jurijaus Gagarino ištarmę, esą danguje nerado jokio Dievo, viso labo išreiškiančią davatkišką tikėjimo supratimą, kuriuo remiasi nei kritinio mąstymo, nei apskritai platesnio suvokimo apie pasaulį neturintys ir prietaringame pasaulėvaizdyje izoliuoti žmonės.

Kita vertus, kritinė istorija gali reikšti pretenziją į susidorojimą su praeitimi be jokių episteminių implikacijų. Tai radikalus bet kokių saitų su pasirinktu objektu praeityje sutraukymas. Tokio siekinio priežastys gali būti įvairios, tačiau svarbu įsisąmoninti, kad tokio tipo pretenzija gali slėptis ir po pirmosios pretenzijos kauke. Nebūtinai tokie atvejai yra visuomet sąmoningi – pretenzija į tiesą gali būti reiškiama ir nuoširdžiai, tačiau, net jeigu ir pripažintume tokios pretenzijos legitimumą, ji gali būti fiktyvi ir todėl atkristi į antrojo tipo pretenzingumą dėl nepatikimų prielaidų ar intuityvių interesų veikimo. Istoriją galì griauti tiesos vardu net ir neįtardamas, kad tokiu būdu tik tolsti nuo tiesos.

Kad ir kokia tikra ar tariama toji pretenzija būtų, tiek, kiek ji remiasi tiesos sąvoka, jai peradresuotini tie Nietzsche‘s priekaištai, kuriuos jis, kaip pastebi Michelis Foucault, kritinei istorijai skyrė už tai, kad ši tikrąjį gyvenimo vyksmą paaukoja vieninteliam susirūpinimui tiesa (Foucault 1977: 164). Toks rūpestis diktuoja būtinybę istoriją paversti mokslu. Kaip tik tai, anot Nietzsche‘s, ir iškreipia gyvenimo ir istorijos santykį (Nietzsche 1996: 61). Siauras tiesos įsivaizdavimas, dažniausiai siejamas su faktine plotme, kurioje figūruoja vienokiu ar kitokiu būdu akiratin patekusi informacija, galiausiai padaro neigiamą įtaką tiek gyvenimui, tiek istorijos supratimui.

Tai susiję ir su tuo, kad kritinė istorija ima dominuoti. Kai kada jos reikia, tačiau jos kaip reguliuotojos vaidmuo pasižymi kaip tik tuo, kad ji turi varžyti antikvarinės ir monumentaliosios istorijų galias dabartyje. Kai istorijos reguliuotojas įsivyrauja taip, jog ne tik nieko nebereguliuoja, bet praranda savitvardą tiek, kad jam pačiam prisireikia reguliuotojo, gaunamas tas pats dabartį paralyžiuojantis istorijos pertekliaus efektas, tik šiuo atveju tai yra iš istorinio jausmo kylantis kritikos perteklius. Tai nekritiškas kritinės istorijos naudojimas. Toks nesaikingas jos taikymas paneigia ją pačią, nes ji tarsi persiima tikslingumu, kuris jai nepriklauso. Net jei pati istorija ir būtų tikslas savaime, istorijos pertekliui suvaržyti skirta kritinė istorija, tapdama tikslu savaime, užsidaro sustoti nepajėgiančiame kritikavime, kur bet kokios kalbos apie kritinį mąstymą netenka prasmės.

Tokioje situacijoje ironizavimas tampa pakaitine argumentavimo strategija: sugebėjimas ironiškai „nukenksminti“ nepriimtiną pažiūrą ar reiškinį čia prilygsta argumentuotam jo sutriuškinimui. Akivaizdu, kad tokia kritinė istorija yra neatsiejama nuo ironijos. Todėl lengva suprasti Haydeno White‘o tropologinę istorinių sąmonės formų analizę, kurioje, aptariant Nietzsche‘s apmąstymus, kaip tik ironija priskiriama kritinei istorijai, tuo tarpu monmentalioji istorija suvokiama metonimijos, o antikvarinė – sinekdochos būdu; metafora atitinka Nietzsche‘s siūlomą priešnuodį šių istorijos formų kraštutinumams, įvardijamą antistorine ir neistorine perspektyvomis (White 2003: 411-412). Būtent kritinė istorija pasižymi tuo, kad, viena vertus, pakerta praeities autoritetą ir leidžia išsivaduoti iš praeities jungo, tačiau kita vertus, kaip tik ji nuolat primena apie kartų kaitą, kuri ateityje bet kurį praeities teisėją gali patį pasodinti į teisiamųjų suolą. Kaip tik todėl nekritiškas kritinės istorijos taikymas, grindžiamas kritinio mąstymo piktnaudžiavimu, visuomet graso tokios kritikos grandinėje kritiką lokalizuoti ten, kur jis taps tik dar vienu užkandžiu ateities kritiniams istorikams, kokiu yra tapę jo pasirinkti kritikos objektai. Juo labiau graso paversti jį kandžiu ironijos objektu, kuriuo dabar laiko kitus dalykus, ironiškai kąsdamas praeičiai, kuri jo atžvilgiu nieko padaryti nebegali.

Nietzsche kelia pamatinį reikalavimą praeities teisėjams, kartu konstatuodamas ir pamatinę painiavą: „Kaip teisėjai jūs turite stovėti aukščiau už tuos, kuriuos teisiate, tuo tarpu esate tik vėliau atėjusieji. Svečiai, kurie ateina paskiausiai, turėtų gauti paskutines vietas prie stalo; tuo tarpu jūs norite gauti pirmąsias?“ (Nietzsche 1996: 78). Nors filosofas kalba apie proto išskirtinumą ir didingus darbus, kuriuos tokie teisėjai turi būti nuveikę, tačiau išsamesnių būtinųjų nuopelnų teisėjo teisei gauti nepateikia. Vis dėlto svarbą išlaiko įžvalgus reikalavimas, jog buvimas vėliau atėjusiu dar nesuteikia pagrindo būti praeities teisėju. Aplinkybės visuomet konkretų asmenį pastato į tokią situaciją, kad jis yra pranašesnis bejėgės praeities atžvilgiu, ir ją nuteisti – vienas juokas, tačiau kaip tik kritinis mąstymas turėtų būti siejamas ne tiek su praeities kritika, kiek su sugebėjimu susivokti, ar esi nusipelnęs tos padėties, kurioje atsidūrei, ir ar istoriją iš tiesų gali vertinti teisdamas.

Nors Nietzsche to nepasako, tačiau iš pateiktų samprotavimų lengva numanyti, jog nusipelnymą teisti galėtų garantuoti tik supratimas, kad pastatytas šalia teisiamųjų pats kaip teisiamasis ir negalėdamas tiesiogiai apsiginti, vien savo darbais, sudarančiais tavo asmens istorinę reikšmę, pats atsilaikytum ne prasčiau už tuos, kuriuos ruošiesi teisti.

Genealogija ir kritika

Kai kurie tyrinėtojai pastebi, kad istorijos teorijos įprasta prasme Nietzsche‘s darbuose negalime rasti (Pletsch 1977: 38), o iš jo apmąstymų susidaryti tokios visuminės teorijos kontūrus taip pat itin sunku, nes filosofo pažiūros kito ir jis kelis sykius tekste Apie istorijos žalą ir naudingumą išdėstytą turinį ir argumentus atvirai atmetė, ilgesnį laiką paprasčiausiai ignoruodamas tai, kas ten parašyta (Brobjer 2004: 301). Tai leidžia geriau suprasti keletą dalykų apie paties Nietzsche‘s filosofiją.

Visų pirma, visa jo tolesnė filosofija yra radikali tradicijos kritika, o vadinamasis vertybių perkainojimas reiškia ne ką kitą, kaip naują atskaitos sistemą (tegu ir tokią, kuri teigia patvarių atskaitos taškų nebuvimą), iš kurios kurpiamas praeities įvertinimas. Kitaip tariant, Nietzsche pats į rankas ima teisėjo plaktuką. Būtų galima sakyti, kad šiuo požiūriu jis nenuoseklus, tačiau jaunystės pažiūrų atmetimas paneigia prieštaravimo sau galimybę. Vis dėlto ir nenuoseklumu ne taip lengva jį apkalinti, nes tas teismas, į kurį filosofas kviečiasi praeitį, remiasi, kaip tai įvardija Zenonas Norkus, metaforos pirmumo teze, remiančia mąstymą ir kalbą neatskiriamai susiejančia ir logicistiniam požiūriui, kad kalba – tik instrumentas jos atžvilgiu pirmesniam mąstymui perteikti, priešinga samprata, kuriai atstovauja tokie mąstytojai kaip Giambattista Vico, Haydenas White‘as ir Hansas-Georgas Gadameris (Norkus 1996: 72-73). Tai – akivaizdus nukrypimas nuo to, ką Nietzsche vadino kritine istorija, ir nuo dominuojančio ironizavimo, kurį šiai sampratai priskyrė White‘as. Be abejo, Nietzsche‘s mąstymas yra persunktas ironijos, tačiau ji nėra tas argumentavimo surogatas, į kurį linksta kritinės istorijos šalininkai, o pirmumo teisė lieka metaforai.

Kita vertus, matome reflektyvią savikritiką: filosofas kritikuoja save patį, taip parodydamas, kad prieš teisdamas kitus, pirmiausia turi sugebėti nuteisti save patį. Akivaizdu, kad tik tai padaręs Nietzsche imasi istorijos kritinės revizijos, kuriai pajungia savo metaforiką, tokiu būdu išeidamas už įprastos kritinės istorijos, išsigimstančios į besaikę ironiškos kritikos impotenciją, maskuojamą kilniausiu idealu – tiesa.

Pastarąją istorijos formą Nietzsche griežtai atmeta. Kaip pažymi White‘as, „[v]alia tiesai, kaip „objektyvumo“ idealas, „objektyvumą“ suvokiantis kaip bevalio pažinimo subjekto percepciją, yra ir tiesos, ir objektyvumo priešas“ (White 2003: 435). Tokia valia tiesai yra nepaliaujamas besubjektės objektyvumo išnaros savęs neigimo procesas. Tai patvirtina ir Foucault pastebėjimas, jog Nietzsche, iš pradžių atmetęs ir ilgai ignoravęs savo įžvalgas aptariamame kūrinyje, vėliau permąsto kritinės istorijos sampratą, pakreipdamas ją kiek kita linkme: tai yra ne praeities teisimas tik dabartyje prieinamos tiesos vardu, bet veikiau rizikavimas sunaikinti subjektą, kuris siekia pažinimo nepaliaujamame valios žinoti skleidimesi (Foucault 1977: 164). Rizika pateisinama tik tiek, kiek tokia istorija neišsigimsta į radikaliausią savo ekscesą.

Tuo tarpu Nietzsche‘s siūloma alternatyva pateikiama veikale Apie moralės genealogiją. Tas siūlymas ir yra būtent genealogija, kurią derėtų suvokti kaip priešstatą metafizikai: ar kalbėtume apie moralę, jos istoriją, ar apie istoriją apskritai. Šiuo atveju nesvarbu, kiek teisus buvo Nietzsche, manydamas, jog jam pavyksta genealoginiu metodu išvengti metafizikos, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad išlieka kritinės istorijos keliamos problemos, kurias filosofas pats identifikuoja. Johno Richardsono teigimu, genealogija nagrinėja ir atskleidžia mūsų valią konstituojančias dedamąsias – paskatas, įpročius, vertybes ir troškimus – formuojančias galias, kurias suprasdami mes išeiname iš šios projekcinės valios, kurią mūsų retrospekcija destruktyviai išsklaido –  (Richardson 2008: 107). Tai gali būti tiesus kelias į nihilizmą, todėl genealogija irgi turi būti naudojama su ta atida ir atsakomybe, kurios reikia ir kritinei istorijai.

Maža to, genealogija apima kur kas daugiau, nei vien tik kritinės istorijos keliamas problemas. Foucault teigimu, genealogija tam tikra prasme remiasi Nietzsche‘s aptartais trejais istorijos modalumais, tik šiuo atveju įvyksta transformacija: monumentų garbinimas virsta parodija, nukreipta prieš realybę ir istoriją kaip atminimą ar pripažinimą, pagarba praeities tęstinumui tampa sistemine disociacija, skaidančia bet kokius tapatumus ir tradicijos tęstinumus, o kritinė istorija virsta aukojamąja, nukreipta prieš tiesą ir istoriją kaip žinojimą (Foucault 1977:  160). Tai reiškia, kad ankstyvų pažiūrų išsižadėjimas nėra absoliutus ir jos vis tiek veikė tolesnį Nietzsche‘s mąstymą.
Genealoginio metodo taikyme išliekantis panašus problemų spektras suponuoja, kad Apie istorijos žalą ir naudingumą aptartos piktnaudžiavimo skirtingomis istorijos formomis, o ypač kritine istorija, pasekmės yra platesnio profilio, nei vien tik konkretaus veikalo rėmuose išsitenkantys teoriniai požiūrių niuansai. Tai suteikia pagrindo ankstyvojo Nietzsche‘s įžvalgas traktuoti rimčiau, nei tą darė vėlyvasis Nietzsche, o jų universalumą pripažinti ir nūdienos kontekstuose, kuriuose jos išlieka kaip niekad aktualios.

Išvados

Kritinė istorija Nietzsche‘s istorijos apmąstymuose funkcionuoja kaip monumentaliosios ir antikvarinės istorijos formų reguliuotoja, palaikydama pirmųjų dviejų praktinę funkciją, atliekama dabarties gyvybingumui stiprinti. Ji taikoma kovojant ne tiek su praeitimi, kiek su šiais praeities supratimo būdais, kai jie išsigimsta į dabartį paralyžiuojančius ekscesus, pakirsdama jų pamatus pačioje istorijoje. Visos trys istorijos rūšys yra vienodai instrumentinės ir nemokslinės dabarties atžvilgiu, todėl kritinė istorija, reguliuodama kitas, pranašesnė tik funkcijos, tačiau ne statuso požiūriu.

Daugiau ar mažiau išreikštu būdu kritinė istorija savaime reiškia pretenziją arba į „objektyvią istorinę tiesą“, arba į epistemiškai neutralų susidorojimą su praeitimi, o abiejų pretenzijų įsisąmonintas ar neįsisąmonintas persidengimas tiesos vardu ima ardyti istoriją, net jei tos tiesos ir nesiekiama ar nepasiekiama. Kai priemonė istorijos pertekliui suvaržyti kritinė istorija, tapdama tikslu savaime, išvirsta į nuo visapusiškai kritiško požiūrio nutolusį nepaliaujamą kritikavimą.

Nietzsche‘s mąstymo kontekste esama pagrindo kelti hipotezei, jog teisę teisti praeitį galėtų gauti tik asmuo, kuris pats neblogiau už teisiamuosius atsilaikytų, jei jis kaip istorinis veikėjas, negalintis savęs apginti niekuo kitu, išskyrus nuveiktus darbus, pats būtų istoriškai teisiamas.

Išsižadėtų pažiūrų poveikis tolesnei Nietzsche‘s filosofijai bei kitokių istorijos tyrimo metodų keliamų probleminių padarinių panašumas leidžia jo įžvalgas laikyti turinčiomis universalią reikšmę anapus konteksto, kuriame jos išdėstytos. Matomas jų aktualumas yra neabejotinas pagrindas kritinio mąstymo stiprinimui, kuris privalo būti vykdomas požiūrių į istoriją ir ypač mokslinių istorijos tyrimų arealuose bei jų pritaikyme kasdienybėje.

Parengė: Vytautas Vyšniauskas

Literatūra

  1. Brobjer, T. H. 2004. „Nietzsche’s View of the Value of Historical Studies and Methods“. In: Journal of the History of Ideas, Vol. 65, No. 2: 301-322. University of Pennsylvania Press.
  2. Brobjer, T. H. 2007. „Nietzsche’s Relation to Historical Methods and Nineteenth-Century German Historiography”. In: History and Theory, Vol. 46, No. 2: 155-179. Wiley for Wesleyan University.
  3. Eagleton, T. 2000. Įvadas į literatūros teoriją. Iš anglų k. vertė M. Šidlauskas. Vilnius: Baltos lankos.
  4. Foucault, M. 1977. „Nietzsche, Genealogy, History“. In: Language, Counter-Memory, Practice: Selected Essays and Interviews. Ed. by D. F. Bouchard. Ithaca: Cornell University Press, p. 139-164.
  5. Kofman, S. 1994. Nietzsche and Metaphor. Translated by D. Large. Stanford University Press.
  6. Nietzsche, F. 1996 (1874). „Apie istorijos žalą ir naudingumą“. Iš vokiečių k. vertė T. Sodeika. In: Kultūra ir istorija. Sud. V. Berenis. Vilnius: Gervelė, p. 43-109.
  7. Nietzsche, F. 2012 (1889). Stabų saulėlydis, arba Kaip filosofuojama kūju. Iš vokiečių k. vertė A. Šliogeris. Vilnius: Vaga.
  8. Norkus, Z. 1996. „Postmodernizmas istorikoje: retorikos tradicija ir H. White‘o istoriografinio stiliaus tradicija“. In: Problemos 50: 65-80. Vilniaus universiteto leidykla.
  9. Platonas. 1996. Faidras. Iš senosios graikų k. vertė N. Kardelis. Vilnius: Aidai.
  10. Pletsch, C. E. 1977. „History and Friedrich Nietzsche’s Philosophy of Time“. In: History and Theory, Vol. 16, No. 1: 30-39. Wiley for Wesleyan University.
  11. Richardson, J. 2008. „Nietzsche’s Problem of the Past“. In: Nietzsche on Time and History. Ed. by M. Dries. Berlin: Walter de Gruyter GmbH & Co, p. 87-112.
  12. White, H. 2003. Metaistorija: istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje. Iš anglų k. vertė H. Beresnevičiūtė-Nosálová, G. Lidžiuvienė. Vilnius: Baltos lankos.

You may also like...

1 Response

  1. Galina parašė:

    Sveiki visi čia, mano vardas Galina. už mamos gydymą galėjau apmokėti paskola, kurią paėmiau iš paskolų bendrovės. susisiekite su jais dėl skubios paskolos, galite susisiekti el. paštu: theodorejamesonfinance@gmail.com

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code