C. G. Jungas: reinkarnacija, karma ir egzistencijos prasmė

Reinkarnacijos doktrina neatskiriama nuo karmos idėjos. Esminis klausimas skamba taip: ar žmogaus karma yra asmeninė, ar ne? jei žmogus pradeda gyvenimą su iš anksto nustatytu likimu, kuris priklauso nuo jo veiksmų ir pasiekimų ankstesniame gyvenime, tuomet galime sakyti, kad asmeninis tęstinumas išlieka. Tačiau jei gimdamas žmogus tam tikra prasme pasičiumpa kokią nors karmą, kuri įsikūnija jame, tokiu atveju asmeninio tęstinumo nėra.

Budos mokiniai du kartus klausė savo mokytojo, ar žmogaus karma yra asmeninė, ar ne. abu kartus jis išsisukdavo nuo atsakymo ir nesigilino į šią problemą. Pasak jo, svarbiausia yra išsilaisvinti iš būties iliuzijos, ir tai visiškai nepriklauso nuo to, kaip atsakysim į šį klausimą. Buda manė būsiant naudingiau, jei jo mokiniai daugiau medituos apie nidāna grandinę, kitaip tariant, apie gimimą, gyvenimą, senatvę ir mirtį, apie kančios priežastis ir pasekmes.

Negaliu atsakyti į klausimą, ar karma, kurią gyvenu, yra mano praėjusių gyvenimų rezultatas, ar, tikriau sakant, mano protėvių, kurių palikimas susikaupė manyje, pasiekimas. Aš aš nesu tam tikra mano protėvių gyvenimo kombinacija, ar neįkūniju jų gyvenimo iš naujo? Ar nesu anksčiau gyvenęs kaip konkreti asmenybė ir ar nepažengiau aname gyvenime tiek, kad dabar galėčiau siekti atsakymo? Nežinau. Buda paliko šį klausimą atvirą. Esu linkęs manyti, kad jis ir nežinojo tikslaus atsakymo.

Man nesunku įsivaizduoti, kad gyvenau ankstesniais šimtmečiais ir ten susidūriau su klausimais, į kuriuos dar nežinojau atsakymo, ir kad turėjau atgimti, nes neišpildžiau man skirto uždavinio. Kai mirsiu, mano darbai seks paskui mane – tokia mano nuomonė šiuo klausimu. Į aną pasaulį nusinešiu tai, ką esu padaręs. Taigi svarbiausia, kad savo gyvenimo gale nestovėčiau tuščiomis rankomis. Atrodo, Buda panašiai mąstė, mėgindamas sulaikyti savo mokinius nuo tuščių spekuliacijų.

Mano egzistencijos prasmė – tai, kad gyvenimas pateikė man klausimą. Arba atvirkščiai: aš pats esu klausimas, skirtas pasauliui, ir aš turiu pats surasti atsakymą, kitaip būsiu priklausomas nuo atsakymo, kurį pateiks pasaulis. Tai yra antasmeninis gyvenimo uždavinys, kurį man pavyksta įgyvendinti tik su didžiausiu vargu. Galbūt tai klausimas, kuris nedavė ramybės mano protėviams ir į kurį jie nerado atsakymo/ galbūt todėl mane taip paveikė faktas, kad „Fausto“ pabaigoje niekas neišsisprendžia? Arba problema, į kurią atsitrenkė Nyčė: bakchantiškas išgyvenimas, kurį krikščionys, regis, pamiršo? O gal tai neramusis mano alemaniškų ir frankliškų protėvių dievas, Votanas-Hermis, užduoda man provokuojančius klausimus? O gal teisingai pajuokavo Richardas Vilhelmas, esą praėjusiame gyvenime aš buvau maištingas kinas, kuris už bausmę turėjo atgimti Europoje, kad vėl atrastų savo rytietišką sielą?

[Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010. P.434, 435]