Galios siekis (I dalis)

Mūsų kūnas – tai gyvulys, turintis gyvulio sielą, t.y. gyva, instinktams besąlygiškai paklūstanti sistema. Susijungti su šiuo šešėliu reiškia pasakyti “Taip” instinktui, o kartu – ir tai šiurpiai, slapčia mums grasinančiai dinamikai. Nuo to mus nori išvaduoti krikščioniškoji askezė, rizikuodama iš pagrindų pakirsti gyvulišką žmogaus prigimtį.

Tačiau ar suprantate, ką reiškia pasakyti “Taip” instinktui? Nietzsche to norėjo, to mokė ir žvelgė į tai labai rimtai. Maža to, jis su nepaprasta aistra paaukojo visą savo gyvenimą, patį save antžmogio, t.y. žmogaus, kuris paklusdamas savo instinktams pranoksta pats save, idėjai.

pusla

Ir kaipgi prabėgs jo gyvenimas? Taip, kaio Nietzsche pats išpranašavo “zaratustroje”, rašydamas apie mirtingą lyno akrobato – “žmogaus”, kuris nenorėjo, kad jį kas nors “peršoktų”, – krytį. Merdėjančiam akrobatui Zaratustra taria tokius žodžius: “Siela tavoji mirs greičiau nei kūnas tavo!” kitoje vietoje neūžauga sako Zaratustrai: “O, Zaratustra. Akmuo esi tu išminties! Tu išmetei save į viršų, tačiau akmuo, aukštyn paleistas, – nukristi turi! Tu pasmerktas esi pačiam sau, tu pats save užmėtyt akmenim turėsi: o, zaratustra, tu išties aukštai tą akmenį išsviedei, – bet ant tavęs nukris jis vėlei“. Kai jis išrėkė savąjį „Ecce homo“, buvo jau per vėlu, kaip ir tuomet, kai šie žodžiai buvo ištarti pirmą kartą, – jo sielos nukryžiavimas prasidėjo dar prieš mirštant kūnui.

Į to, kas šitaip mokė sakyti „Taip“, gyvenimą reikia žiūrėti kritiškai, kad galėtume ištirti tokio mokymo pasekmes tam, kuris šis mokymą sukūrė. Tačiau pažvelgę į jo gyvenimą esame priversti padaryti tokią išvadą: nietzsche gyveno anapus instinkto, heroizmo aukštikalnėse; skrajojant tokiame aukštyje jam prireikė griežtos dietos, tinkamo klimato ir ypač daug mogdomųjų, kol galiausiai įtampa suardė smegenis. Jis mokė sakyti „Taip‘ gyvenimui, tačiau savo paties gyvenimu neigė jį. Jo pasibjaurėjimas žmogumi, t.y. žmogumi-gyvuliu, gyvenančiu instinktais, buvo pernelig didelis. Jis taip ir nepajėgė pararyti anos rupūžės, kurią dažnai regėdavo sapne vis išsigąsdamas, kad teks ją praryti. Visi tie „aukštesnieji‘ žmonės, kurie prašėsi gyventi drauge, zaratustriškojo liūto buvo vėl suvaryti į pasąmonės urvą. Todėl Nietzsche‘s gyvenimas mūsų neįtikina jo teorijos teisingumu. Nes „aukštesnysis“ žmogus nori turėti galimybę užmigti ir be chloralio, nori gyventi ir Naumburge ar Bazelyje nepaisydamas „miglos ir šešėlių“, nori turėti žmoną ir palikuonių, nori įgyti minios pripažinimą ir pagarbą, nori daugybės paprasčiausių, netgi miesčioniškų dalykų. Šio instinkto, t.y. gyvuliškos gyvenimo meilės, Nietzsche nepripažino.

[Jung C. G. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi raštai. 2012. P. 45, 46]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code