Visiems ir niekam

dionisasŠitaip dar niekas nerašė, niekas nejautė, niekas nekentėjo: taip kenčia dievas, Dionisas. Atsakas į tokį saulės vienišumo šviesoje ditirambą būtų Ariadnė (Pasak graikų mito, Ariadnė padeda Tesėjui išvaduoti atėniečius nuo Minotauro ir išeiti iš labirinto, bet Tesėjas palieka ją Nakso saloje. Netekusiai vilties Ariadnei pasirodo Dionisas ir veda ją. Ši mitologinė medžiaga tapo Nietzsche‘s „Dioniso ditirambų“ ciklo eilėraščio „Ariadnės skundas“ pagrindu.) … Kas be manęs žino, kas yra Ariadnė!.. Visų šių mįslių niekas lig šiolei nebuvo įminęs, abejoju, ar kas nors iš viso čia įžvelgė mįsles. – Zaratustra kartą yra taip griežtai nusakęs savo uždavinį, – kuris yra ir manasis, – kad negalima apsirikti, kokia jo prasmė: jis yra „taip“ sakytojas, kuris pateisina, kuris išlaisvina ir visa, kas praėjo.

Vaikščiojau tarp žmonių kaip tarp ateities nuotrupų: tos ateities, kurią regiu.

Ir visa mano kūryba ir siekis – sujungti ir sudėti į viena, kas yra nuotrupa ir mįslė, ir klaikus atsitiktinumas.

Ir kaip aš ištverčiau būti žmogumi, jeigu žmogus nebūtų ir poetas, ir mįslių minėjas, ir laisvintojas iš atsitiktinumo?

Išlaisvinti nuėjusius praeitin ir visus „tai buvo“ perkurti į „taip aš norėjau!“ – tik tai aš vadinčiau išlaisvinimu.

(Ir „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, II, „Apie išgelbėjimą“.)

Kitoje vietoje jis kuo griežčiausiai nusako, kas jam tegali būti „žmogus“ – ne meilės ar juoba užuojautos objektas – didįjį pasidygėjimą žmogumi Zaratustra taip pat yra suvaldęs: žmogus jam yra beformė medžiaga, bjaurus akmuo, reikalingas skulptoriaus.

Nebenorėti, nebevertinti, nebekurti: o, kad niekad manęs neapniktų šis didis nuovargis!

Ir pažindamas aš jaučiu tik savo valios gimdymo ir tapsmo džiaugsmą; ir jeigu mano pažinimas turi nekaltybės, tai todėl, kad jis turi valios gimdyti.

Nuo Dievo ir nuo dievų ši valia nuviliojo mane: ką gi reikėtų kurti, jei būtų – dievai?

Bet prie žmogaus ji mane traukia vis iš naujo, mano aistringa kūrybos valia; taip traukia kūjį prie akmens.

Ak, jūs žmonės, akmenyje man glūdi paveikslas, paveikslų paveikslas! Ak, kad jis glūdi kiečiausiame, bjauriausiame akmenyje!

Tad mano kūjis negailestingai talžo tą kalėjimą. Lekia skeveldros nuo akmens: kas man rūpi!

Pabaigti noriu, nes atslinko pas mane šešėlis – visų daiktų tyliausias ir lengviausias atslinko kartą pas mane!

Antžmogio grožis šešėliu pas mane atslinko: ko dar turėčiau rūpintis – dievais!..

(Ir „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, II, „Palaimos salose“.)

Pabrėžiu dar vieną, paskutinį dalyką: tam duoda progos mano išskirta eilutė. Viena lemiamų dionisiškojo uždavinio prielaidų yra kūjo kietumas, net ir džiaugsmas naikinti. Imperatyvas „tapkite kieti!”, giliausias įsitikinimas, kad visi kuriantieji kieti, – tikrasis dionisiškos prigimties ženklas.

[Nietzsche F. Ryto žara. Vilnius: Alma litera. 2005. P.126-128]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code