Gėris ir blogis, arba „nei tai, nei tai“ principas

Šiaip ar taip, mums reikalinga nauja orientacija, t.y. metanoja (metanoja – krikščionybėje reiškia dvasinį pasikeitimą per atgailą; Jungo psichologijoje – psichės transformavimasis, tam tikra savęs pagydymo forma). Prisilietus prie blogio kyla didelis pavojus, kad pasiduosime jam. Vadinasi, privalome apskritai niekam „nepasiduoti“, net ir gėriui. Vadinamasis gėris, kuriam pasiduodame, praranda savo moralinį pobūdį. Tai įvyksta ne todėl, kad jis savaime virstų blogiu, o todėl, kad pasidavę jam sulauksime skaudžių padarinių. Kiekvienas liguistas potraukis yra blogybė – nesvarbu, ar tai būtų alkoholizmas, ar morfinizmas, ar idealizmas. Negalime daugiau leistis suvedžiojami nė vienai iš priešybių, ar tai būtų gėris, ar blogis.

Etinio elgesio kriterijumi negalima laikyti principo, kad tai, kas mums atrodo „gera‘, yra tolygu kategoriniam imperatyvui ir kad vadinamojo blogio reikia besąlygiškai vengti. Pripažįstant blogio tikroviškumą, gėris, kaip viena priešybės pusė, neišvengiamai tampa reliatyvus. Tas pats pasakytina ir apie blogį. Drauge jie sudaro paradoksalią visumą. Praktiškai tai reiškia, kad tiek gėris, tiek blogis praranda savo absoliučią reikšmę. Privalome atsiminti, kad jie tėra sprendimai.

Tačiau žmonių sprendimai nebūna tobuli, ir tai verčia abejoti, ar mūsų nuomonė visada būna teisinga. Mes galime ir suklysti. Tai tampa etine problema tik tada, kai suabejojame moraliniu vertinimu. Vis dėlto etinių sprendimų negalime išvengti. Tokių sąvokų kaip „gera“ ir „bloga‘ reliatyvumas anaiptol nereiškia, kad šios kategorijos negalioja ar neegzistuoja. Mes visur ir visada susiduriame su moraliniais sprendimais ir jų tipiškais psichologiniais padariniais. Esu jau pabrėžęs kitur, kad kaip yra įvykę praeityje, taip ir ateityje už kiekvieną padarytą, ketintą padaryti ar sumanytą neteisybę mūsų siela sulauks keršto, nesvarbu, ar pasaulis nuo mūsų nusisuko, ar ne. nuo vietos bei laiko sąlygų priklauso ir atitinkamai keičiasi tik mūsų sprendimo turinys. Mūsų moralinis vertinimas visada remiasi elgesio kodeksu, kurį laikome patikimu ir kuris skelbia tiksliai žinąs, kas gera ir kas bloga. Tačiau dabar, kai žinome, koks netvirtas yra pagrindas, etinis sprendimas tampa subjektyviu kūrybišku veiksmu, kuriuo pasikliauti galime tik concedente Deo (lot. – užleisdami vietą Dievui), t.y. mums reikia spontaniško ir ryžtingo pasąmonės postūmio. Vis dėlto tai nepanaikina etikos – apsisprendimo už gėrį ir blogį, – o tik apsunkina ją. Niekas negali padėti mums išvengti etinio apsisprendimo kančios. Tačiau kad ir kaip rūsčiai tai skambėtų, reikia būti laisvam tam tikromis aplinkybėmis vengti to, ką visi laiko moraliniu gėriu, ir, jei to reikalauja mūsų etinis sprendimas, daryti tai, ką visi laiko blogiu. Kitaip tariant, nereikia pasiduoti nė vienai iš priešybių. Tokiam vienpusiškumui priešingas indų filosofijos moralinis neti-neti (neti-neti – induizmo mantra, reiškianti „ne tai, ne tai“ arba „nei tai, nei tai“. Ji reiškia procesą, kai kas nors apibrėžiama, nurodant kas jis nėra. Šis procesas naudojamas siekiant suprasti Brahmaną nevartojant teigiamų – ir todėl neadekvačių – apibrėžimų. Turi panašumų su Rytų krikščionybės apofatine teologija) principas, kai reikalui esant tenka neišvengiamai atsisakyti dorovinio kodekso ir etinį sprendimą turi priimti pats individas. Ši idėja pati savaime nėra nauja – dar tais laikais, kai nebuvo psichologijos mokslo, tokie konfliktai buvo vadinami „pareigų konfliktais“.

[Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010. P.4448-450]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code