Pamėgdžiojimas

Žmogus pasižymi vienu sugebėjimu, kuris kolektyviniams tikslams yra pats vertingiausias, tačiau individuacijai – pats žalingiausias. Tai pamėgdžiojimas. Visuomenės psichologija negali išsiversti be pamėgdžiojimo, nes be jo paprasčiausiai negali egzistuoti nei masinės organizacijos, nei valstybė, nei visuomeninė santvarka; juk ne įstatymas kuria visuomeninę santvarką, o pamėgdžiojimas, į kurio sąvoką taip pat įeina sugestyvumas, įtaiga ir dvasinis užkrėtimas.
erelis
Be to kiekvieną dieną matome, kaip pamėgdžiojimo mechanizmas yra panaudojamas arba, tiksliau sakant, juo piktnaudžiaujama siekiant asmeninio vystymosi: paprasčiausiai pamėgdžiojama garsi asmenybė arba kokia reta savybė, ar veikla. Tiesa, šitaip bent jau išoriniuose santykiuose atskiriama nuo savo artimiausios aplinkos. Kaip bausmė už tai – norėtųsi beveik taip pasakyti, – nepaisant visko, egzistuojantis panašumas į aplinkos dvasią perauga į pasąmoninį priverstinį ryšį su ja. Mėgdžiojimu suklastotas individualaus vystymosi mėginimas įstringa tam tikroje pozoje, ir žmogus vis dėlto lieka toje stadijoje, kurioje buvo iki tol, – tik dar sterilesnis nei anksčiau. Norėdami sužinoti, kas mumyse iš tiesų individualu, privalome imtis nuodugnių apmąstymų, ir jų metu mes taiga suprasime, kaip nepaprastai sunku rasti savo individualybę.

[Jung C. G. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi raštai. 2012. P. 196]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code