Apie skirtingas filosofijos rūšis

Moralės filosofija, arba žmogaus prigimties mokslas, gali būti traktuojama dviem skirtingais būdais – kiekvienas iš jų turi savų ypatingų pranašumų ir gali prisidėti prie žmonijos sudominimo, mokymo ir tobulinimo.

Vieno iš jų požiūriu, žmogus iš esmės yra gimęs veiklai, jo poelgiams daro įtaką skonis ir jausmai, jis siekia vienų objektų ir vengia kitų priklausomai nuo vertės, kurią šie objektai atrodo turį, ir priklausomai nuo to, kokie jie jam atrodo. Kadangi iš visų objektų dorybė yra pripažįstama vertingiausia, šios rūšies filosofai piešia ją patraukliausiomis spalvomis, pasitelkdami į pagalbą poeziją bei iškalbą, ir pateikia savo dalyką lengvai bei suprantamai ir kartu taip, kad geriausiai prabiltų į vaizduotę ir sužadintų simpatiją. Jie parenka įspūdingiausių stebėjimų ir pavyzdžių iš kasdienio gyvenimo, sugretina priešingus charakterius, išryškindami jų skirtumą, ir, viliodami mus į dorybės kelią šlovės ir laimės reginiais, kreipia mūsų žingsnius šiuo keliu protingais nurodymais ir vaizdingiausiais pavyzdžiais. Jie moko mus pajusti skirtumą tarp ydos ir dorybės, jie pažadina mūsų jausmus ir jiems vadovauja; ir kai jiems pavyksta palenkti mūsų širdis pamilti dorumą ir tikrą kilnumą, jie mano, kad visiškai pasiekė visų savo pastangų tikslą.

Kitos rūšies filosofai traktuoja žmogų veikiau kaip mąstančią, o ne kaip veikiančią būtybę ir labiau stengiasi formuoti jo protą nei tobulinti jo papročius. Jiems žmogaus prigimtis yra spekuliacijos objektas; jie nuodugniai ir kruopščiai ją tyrinėja norėdami surasti tuos principus, kurie valdo mūsų protą, sužadina mūsų jausmus ir verčia mus girti arba peikti kurį nors objektą, veiksmą ar elgseną. Jie laiko visos literatūros gėda tai, kad filosofija vis dar nenustatė neginčijamai moralės, mąstymo ir kritiko pagrindų; jie nuolat kalba apie tiesą ir melą, ydą ir dorybę, grožį ir bjaurumą, nesugebėdami apibrėžti šių skirtybių šaltinio. Ėmęsi šio alinančio uždavinio, jie nepabūgsta jokių sunkumų; eidami nuo paskirų pavyzdžių prie bendrų principų, jie tęsia savo tyrinėjimus stengdamiesi surasti vis bendresnius principus ir nenurimsta tol, kol nepasiekia tų pradinių principų, kurie kiekviename moksle turi nubrėžti ribą žmogaus smalsumui. Nors jų spekuliacijos paprastam skaitytojui atrodo abstrakčios, netgi nesuprantamos, jie siekia išsimokslinusių ir išmintingų žmonių pritarimo ir mano esą pakankamai atlyginti už viso gyvenimo triūsą, jeigu jiems pavyksta atskleisti kai kurias paslėptas tiesas, kurios gali būti pamokomos ateities kartoms.

Be abejo, dauguma žmonių visuomet atiduos pirmenybę lengvai ir aiškiai filosofijai, o ne tiksliai ir sunkiai suprantamai; daugelis rekomenduos ją ne tik kaip labiau priimtiną, bet ir kaip naudingesnę. Ji labiau susijusi su kasdieniu gyvenimu, ugdo širdį ir jausmus, o paliesdama principus, kurie skatina žmones veikti, gerina jų elgesį ir priartina juos prie to tobulumo pavyzdžio, kurį ji pateikia. Priešingai, sunkiai suprantama filosofija, paremta mąstysena, kuri niekaip nesusijusi su praktiniu gyvenimu ir veikla, nustoja galios, kai filosofas iš savo šešėlio išeina į dienos šviesą; jos principai negali lengvai daryti kokios nors įtakos mūsų veiksenai ir elgesiui. Mūsų širdies jausmai, mūsų aistrų jaudulys, mūsų prieraišumo galia išsklaido visas jos išvadas ir įžvalgų filosofą paverčia paprastu plebėju.

Taip pat reikia pripažinti, kad patvariausią ir labiausiai pelnytą šlovę įgijo lengvoji filosofija, o abstraktūs mąstytojai, regis, iki šiol dėl savo amžininkų kaprizų ar nemokšiškumo džiaugdavosi tik akimirkos pripažinimu, bet nesugebėjo išsaugoti savo šlovės bešališkesnių ateities kartų akyse. Giliam filosofui lengva padaryti klaidą savo subtiliuose samprotavimuose, o viena klaida būtinai sukelia kitą, kai jis toliau juos plėtoja ir nesibijo padaryti jokios išvados, nors ji ir būtų neįprasta ar prieštarautų paplitusiai nuomonei. O tas filosofas, kuris tik siekia pateikti žmonijos sveiką protą gražesnėmis ir patrauklesnėmis spalvomis, jeigu atsitiktinai ir suklysta, neina toliau, bet, vėl pasitelkęs sveiką protą ir įgimtą sielos nuovoką, grįžta į teisingą kelią ir apsidraudžia nuo pavojingų iliuzijų.

Cicerono šlovė neišblėso ir dabar, o Aristotelio jau visiškai užgeso. La Bruyere‘as buvo ir tebėra žinomas toli už jūrų, o Malebranche‘as buvo garsus tik savo tautoje ir savo epochoje. Ir Addisonas, ko gero, bus su malonumu skaitomas, kai Locke‘as bus jau visiškai užmirštas.

Tikras filosofas paprastai yra pasaulyje ne itin mėgstama asmenybė, nes manoma, kad jis neduoda visuomenei nei naudos, nei malonumų; jis gyvena nebendraudamas su žmonėmis ir yra pasinėręs į principus ir sąvokas, kurios tolimos jų supratimui. Kita vertus, tikras nemokša niekinamas dar labiau, ir nėra tikresnio ribotos dvasios ženklo epochoje ir tautoje, kurioje klesti mokslai, kaip visiškai nepatirti malonumo iš šių kilnių užsiėmimų. Tobuliausia yra laikoma asmenybė, esanti tarp šių kraštutinumų: vienodai sugebanti ir linkusi džiaugtis knygomis, draugija ir praktine veikla, pokalbyje pasižyminti tuo įžvalgumu ir subtilumu, kurį išugdo beletristika, o praktinėje veikloje – tuo dorumu ir kruopštumu, kuris yra natūralus teisingos filosofijos padarinys.

Siekiant formuoti ir ugdyti tokias tobulas asmenybes, nieko nėra naudingesnio už lengvo stiliaus ir pobūdžio kūrinius, kurie pernelyg neatitraukia nuo gyvenimo, kuriems suprasti nereikia didelio atsidėjimo ir vienumos ir kuriuos išstudijavęs skaitytojas grįžta į žmones kupinas kilnių jausmų ir išmintingų pamokymų, tinkamų visoms žmonių gyvenimo reikmėms. Tokie kūriniai dorybę daro patrauklią, mokslą – malonų, draugiją – pamokančią, o vienatvę – teikiančią malonumą.

Žmogus yra protinga būtybė, ir kaip tokiai būtybei mokslas teikia jam reikalingą maistą ir peną. Bet žmogaus pažinimas yra toks ribotas, kad nedaug pasitenkinimo tegalima tikėtis iš šios srities – tiek iš jo sukauptų žinių apimties, tiek iš jų patikimumo. Žmogus – ne tik protinga, bet ir visuomeninė būtybė; bet ne visuomet draugija jam gali būti miela ir įdomi, ir ne visuomet jis gali jausti jai reikiamą potraukį. Žmogus taip pat yra ir veikli būtybė, o dėl šio polinkio bei dėl įvairių žmogaus gyvenimo reikmių jis turi dirbti ir užsiimti praktiniais reikalais. Bet protui reikia ir poilsio, jis negali

visuomet būti pasinėręs į rūpesčius ir darbą. Todėl, atrodo, prigimtis nurodė mišrų gyvenimo būdą kaip tinkamiausią žmonių giminei ir slapta įspėjo juos neleisti nė vienam iš šių polinkių per daug išsikeroti, kad neprarastų sugebėjimo atsidėti kitai veiklai ir interesams.

Atsiduok savo aistrai mokslui, sako ji, bet tegu tavo mokslas būna žmogiškas ir toks, kad galėtų būti tiesiogiai susijęs su veikla ir visuomene. Painias mintis ir nuodugnius tyrinėjimus aš draudžiu ir griežtai bausiu už juos – jie sukels tau liūdną melancholiją, nugramzdins į amžiną netikrumą, o kai pagaliau paskelbsi pasauliui savo tariamus atradimus, būsi šaltai sutiktas.

Būk filosofas, bet, pasinėręs į savo filosofiją, būk ir žmogus. Jeigu dauguma žmonių pasitenkintų tuo, kad labiau mėgsta lengvą filosofiją negu abstrakčią ir sudėtingą, ir nesmerktų bei neniekintų pastarosios, tai, ko gero, derėtų sutikti su bendra nuomone ir nekliudyti kiekvienam žmogui mėgti tai, kas atitinka jo skonį ir nuomonę. Bet kadangi dažnai einama toliau, netgi absoliučiai atmetami visi nuodugnūs samprotavimai arba tai, kas paprastai vadinama „metafizika“, dabar mes aptarsime, kaip protingai juos galima apginti.

Galime pradėti nuo pastabos, kad vienas iš reikšmingų tikslios ir abstrakčios filosofijos pranašumų yra jos naudingumas lengvai ir žmogiškai filosofijai, kuri be pirmosios niekada negali pasiekti reikiamo nuomonių, taisyklių ar argumentavimo tikslumo. Visa beletristika tėra įvairių žmogaus gyvenimo aspektų ir situacijų vaizdai; jie sukelia mums įvairius jausmus – pritarimą ar nepritarimą, susižavėjimą ar pajuoką – priklausomai nuo objekto, kurį mums pateikia, savybių. Geriau pasirengęs pasiekti šį tikslą bus tas menininkas, kuris ne tik pasižymi subtiliu skoniu ir greitu suvokimu, bet ir tiksliai pažįsta vidinę proto struktūrą bei operacijas, aistrų veikseną ir įvairias jausmų, kurie skiria ydą ir dorybę, atmainas. Kad ir koks sunkus gali atrodyti šis vidinis ieškojimas ar tyrinėjimas, jis tampa iš dalies būtinas tiems, kurie nori sėkmingai aprašyti matomas išorines gyvenimo ir papročių apraiškas. Anatomas parodo mums šlykščiausius ir labiausiai atstumiančius dalykus, tačiau jo mokslas yra naudingas tapytojui, net ir vaizduojančiam Venerą ar Heleną.

Tapydamas sodriausiomis spalvomis ir suteikdamas figūroms grakščiausią ir patraukliausią išorę, jis turi skirti dėmesį ir vidinei žmogaus kūno struktūrai, raumenų išsidėstymui, kaulų sandarai ir kiekvienos kūno dalies ar organo paskirčiai bei pavidalui. Tikslumas visada naudingas grožiui, o teisingas samprotavimas subtiliam jausmui. Veltui mes aukštintume vieną nuvertindami kitą. Be to, galime įsitikinti, kad kiekvieną meną ir profesiją, net ir tuos, kuriems labiausiai rūpi gyvenimas ir veikla, tikslumo dvasia, kad ir kaip ji būtų įgyta, labiau priartina prie tobulumo ir padaro naudingesnius visuomenės interesams. Ir nors filosofas gali gyventi nutolęs nuo praktinės veiklos, filosofijos dvasia, rūpestingai puoselėjama tik nedaugelio, pamažu pasklinda visoje visuomenėje ir suteikia panašų tikslumą kiekvienam menui ir pašaukimui. Politikas įgys daugiau įžvalgumo ir subtilumo paskirstydamas ir subalansuodamas valdžią, teisininko samprotavimai įgys didesnį metodiškumą ir bus grindžiami tobulesniais principais; karvedys tiksliau laikysis drausmės, jo planai ir veiksmai bus atsargesni. Šiuolaikinės valdžios stabilumas, palyginti su senovės, ir naujosios filosofijos tikslumas pamažu didėjo ir tikriausiai ilgainiui vis didės. Net jeigu šios studijos neduotų jokios kitos naudos, o vien tik patenkintų nekaltą smalsumą, vis dėlto ir šito nederėtų niekinti, nes tai papildo tą nedaugelį patikimų ir nežalingų malonumų, kurie yra suteikti žmonių giminei.

Maloniausias ir saugiausias gyvenimo takas veda mokslo ir pažinimo keliu, ir tas, kas įstengia pašalinti kokią nors kliūtį šiame kelyje ar atverti naują perspektyvą, turėtų būti laikomas žmonijos geradariu. Ir nors šie tyrinėjimai gali atrodyti sunkūs ir varginantys, kai kurie protai yra tokie patys kaip ir kai kurie kūnai, kuriems, trykštantiems sveikata, reikia įtemptų pratimų ir kuriems teikia malonumą tai, kas daugumai žmonių gali atrodyti sunki našta. Iš tiesų tamsa protui yra tokia pat slegianti kaip ir akiai, bet įžiebti šviesą tamsoje, kad ir kokių pastangų tai pareikalautų, turi būti malonu ir džiugu.

Tačiau šis gilios ir abstrakčios filosofijos tamsumas smerkiamas ne tik dėl to, kad jis yra slegiantis ir varginantis, bet ir dėl to, kad jis neišvengiamai yra nepatikimumo ir klaidų šaltinis. Iš tikrųjų teisingiausias ir labiausiai pelnytas priekaištas didžiajai metafizikos daliai yra tas, kad ši iš tiesų nėra mokslas, bet randasi arba iš bevaisių žmogiškosios tuštybės pastangų įsiskverbti į dalykus, visiškai neprieinamus protui, arba iš gudrybių plačiai paplitusių prietarų, kurie, nesugebėdami apsiginti plynoje vietoje, užsiaugina šiuos susiraizgiusius gervuogynus, kad pridengtų ir apsaugotų savo silpnumą. Išvaryti iš atviros vietos, šie plėšikai bėga į mišką ir tūno tykodami įsibrauti į kiekvieną nesaugomą proto sritį ir užlieti ją religine baime bei prietarais.

Tvirčiausias priešininkas, akimirką praradęs budrumą, parbloškiamas ant žemės, o daugelis iš baimės ir kvailumo atveria vartus priešams ir mielai juos priima su pagarba ir nuolankiai kaip savo teisėtus valdovus. Bet ar tai yra pakankama priežastis, kad filosofai atsisakytų šių tyrinėjimų ir paliktų prietarams šį Jų prieglobstį? Ar nebūtų teisinga padaryti priešingą išvadą ir suvokti būtinumą kariauti pačiuose slapčiausiuose priešo užkaboriuose? Veltui mes tikimės, kad žmonės, dažnų nusivylimų paskatinti, pagaliau atsisakys tokių iliuzinių mokslų ir atras tikrąją žmogaus proto sritį. Mat greta to, kad daugeliui žmonių pernelyg svarbu nuolat grįžti prie šių klausimų, – greta to, sakau, aklos nevilties motyvo moksle racionaliai negali būti todėl, kad, nors ir kokie nesėkmingi būtų buvę ankstesni bandymai, vis dar yra vietos vilčiai, jog būsimų kartų darbštumas, sėkmė ar didesnis įžvalgumas padės joms padaryti atradimus, nežinotus ankstesniais amžiais.

Kiekviena drąsi dvasia nuolat sieks šio sunkiai iškovojamo laimėjimo, ir jos pirmtakų nesėkmės greičiau ją skatins nei atgrasys, nes ji tikėsis, kad garbę atlikti tokį sunkų žygį likimas lėmė būtent jai. Vienintelis būdas vienu kartu išvaduoti mokslą nuo šių painių klausimų – tai nuodugniai ištirti žmogaus proto prigimtį ir, remiantis tikslia jo galių ir sugebėjimų analize, parodyti, kad jis jokiu būdu netinka tokiems tolimiems ir sunkiai suprantamiems dalykams. Mes turime imtis šio varginančio darbo…

Ištrauka: David Hume. Žmogaus proto tyrinėjimas. P. 17-25