Vieno skersgatvio filosofija

vieno-skersgatvio-filosofijaAleksandr Piatigorskij „Vieno skersgatvio filosofija“ (2016)
Išleido: Sofoklis

Kino filosofijoje, norint išryškinti filmo filosofinį aspektą, vartojamos „gero filosofinio kino“ ir „blogo filosofinio kino“ sampratos. Šias sąvokas galima perkelti ir į literatūrą.

Taip taip – būtent gerą, o ne prastą, nes pastaruoju metu progresuojančiu kosminiu greičiu daugėja filosofinių romanų, kurie kažkokiu nepaprastu būdu sugeba redukuoti, niveliuoti ir transformuoti išmintį į eilinę banalybę. Šios knygos autentiškumo paslaptis tikriausiai ta, kad rašyta ji ne kažkokiais projektiniais, komerciniais ar greitos gamybos ir vartojimo tikslais, o dešimt metų ir įkvėpimo akimirkomis.

Romano palyginimas su kinu nėra atsitiktinis, nes kinematografinis sąmonės srautas analogiškas šio literatūrinio kūrinio objektui – sąmonei, kuri tarsi „nenutraukiamas pokalbis“ [A. Piatigorskij yra parašęs tokiu pavadinimu straipsnį.] netelpa į materialaus popieriaus rėmus, prasideda iki ir nesibaigia po. Kaip ir kinematografinias mąstymas, kuris nieko neteigia, tik klausia apie įvykį, slepiantį tai, kas neišsakyta mumyse ir pasaulyje.

Romane nerasite vientisos siužeto linijos. Jame fenomenologiškai stebimi, nebūtinai tarpusavyje susiję, to laikmečio kasdieniai ir tuo pačiu keisti įvykiai, kontempliuojamos išsakytos arba išjaustos, bet neišsakytos, veikėjų mintys, emocijos. Romano rašymo metodą galbūt galima įvardinti kaip objektyvių ir subjektyvių idėjų virsmo hėgeliškąją dialektiką. Tai liudija dviguba įžanga: „Pirmoji, abstrakti, pratarmė“ ir „Antroji, konkreti, pratarmė“.

Knygoje aptiksite užuominų į suvokimo, atsiminimo ir vaizduotės problemą. „Juk jeigu mano atmintis prasta (o ji tikrai prasta), iš kur gi aš žinau, ką prisiminiau ir ką išgalvojau?“ – rašo autorius. Nors knygos pradžioje paradoksaliai, bet drąsiai pabrėžia, kad visi aprašyti įvykiai, veikėjai yra realūs, atvirkščiai nei dauguma dabar rašytojų, įspėjančių nesitapatinti su išgalvotais personažais ir neieškoti biografiškumo paradigmų. Tikriausiai neatsitiktinis rašytojo posakis: „meluoti kitų žodžiais.“

Paliečiami prasmės, tiesos, laisvės bei gyvenimo pažinimo klausimai: Ką ir kaip galima pažinti? Kokie yra pažinimo šaltiniai? Kas yra tiesa? Ar tiesa apskritai pasiekiama?

Klausimai sudėtingi, o autoriaus atsakymai kartais stebinančiai aiškūs ir paprasti.
„Meilė neatsiejama nuo sekso, kaip suvokimas – nuo žinojimo.“
Arba
„Jei gyvenimas būdavo sudėtingas, jis suvokdavo jį sudėtingai, jei paprastas, jis suvokdavo jį paprastai, o jeigu nesuprantamas, jis jo nesuprasdavo.“
Arba
„Įprask bent jau neatsakinėti į klausimus, kurių tau neužduoda. Antraip išgyventi turėsi labai nedaug galimybių.“

Šliogeris sako: pabandykite ką nors pamatyti kalbėdami arba mąstydami. Taip ir Piatigorskij įveda dualumą tarp pačio gyvenimo ir filosofijos: arba filosofuoji, arba nefilosofuoji (gyventi ir mąstyti jam nėra tapatu):

„O ten, kur nėra kontempliacijos, nėra ir kontempliuojančiojo. /…/ Aktyvūs yra dvasiškai bevaisiai. Jie gyvi tik judėdami. Sustabdyk juos, ir jie pabirs kaip tarpinių būsenų ir įvairių skaistyklos pakopų dvasios.“

Knyga vertinga ir istoriniu aspektu, nes iliustruoja daugiabriaunį santykį su ketvirtojo dešimtmečio ir karo metų režimu Maskvos fone, parodo (ne)prisitaikymo elgsenos modelius.
Iškelia kultūros reliatyvumo hipotezės kritiką: „Vieniems kultūra reliatyvi, kitiems – absoliuti, tretiems – jos tiesiog nėra.“

Pagrindiniai romano herojai – devynerių – trylikos metų vaikai, kurie veikia tarsi dar „nesugadinto žmogaus“ metafora. O veiksmas vykstantis skersgatvyje (siaurame perėjime iš vienos gatvės į kitą) taip pat įgauna dinamišką „sąmonės raidos“ metaforiškumą.

Piatigorskij romane galima aptikti ir „visą Kantą“, kuris tiesiogiai nors ir neminimas. Taigi autorius filosofinį antropologinį klausimą mąsto kantiškais aspektais: „Žmogaus sąmonė gali suvokti tik tai, kas pasireiškę; nors ji kyla iš to, kas nepasireiškę, pati sau būna pasireiškusi, kol vėl tampa nepasireiškusi…“ – aprašo žmogų, kaip empirinę asmenybę, t. y. fenomeną, tai kas pasireiškia – abejoja, viliasi, bijo, myli, tikisi, trokšta, ketina, pritaria, neigia (nors tai dar nerodo, koks jis iš tikrųjų) ir kaip antlaikišką noumeną – „daiktą savyje“ – racionalų bei laisvą.

Man, kaip skaitytojai, reikšmingiausia šio sąmonės romano citata:

„Bet jeigu, vienaip ar kitaip, jau pasirinkai filosofavimą, kelio atgal, į normalų gyvenimą, nebėra. Jei pabandysi sugrįžti, tu rasi ne gyvenimą, o tai, kas yra daug žemiau ir blogiau nei gyvenimas, ir taip pražudysi save, pasirinkusįjį.“

Panašiai rašė ir stoikas Seneka: „Saulės atokaitoje atsidūręs žmogus įdega, net jeigu jis neketino degintis, o kiek ilgiau užsisėdėjęs tepalų parduotuvėje išsineša su savimi jos kvapą. Tie, kurie pabuvojo pas filosofą, net ir nesistengdami būtinai pasisems ką nors naudingo.“

Žmogui susitikus su filosofija įvyksta sąmonės transformacija, kokybinis šuolis. Sugrįžimas atgal, į žemesnę raidos pakopą, tampa nebeįmanomas, kadangi stebint fenomenus susiformuoja kritinio mąstymo žiūra. Apie tai byloja ir filosofo knygoje apibrėžta regresijos samprata: „Negatyvia prasme regresija – tai kontempliacijos stoka, o pozityvia – panaudojimas gyvenime tų protinių gebėjimų ir sąmonės būsenų, kurių rali paskirtis – naudojimas kontempliacijai, bet ne gyvenimui.“

Knygoje galima aptikti ir kinų išminčiaus Lao Dze veikimo neveikiant (vu vej) principo interpretaciją: „O kai metas ne tavo, reikėtų ne veikti, o neveikti. Juk jeigu negali išvengti blogos veiklos – o ji neišvengiamai bus bloga, nes ne tavo metas ir veikla tau bus svetima, – bėk šalin kiek kojos neša! Bet kaip? Štai kur pokštas!“

Tai tik dalis šio teksto iššauktų įžvalgų. Be jokios abejonės Jūs atrasite naujų, kitokių, čia neaprašytų ir iš savosios perspektyvos, minčių.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Skelbtos ištraukos: Mechaninio gyvenimo nutraukimo pradžia, Tiesa.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code