Apie nesantį filosofinį detektyvą „Varnų troboje“

Kai buvau filosofijos pirmo kurso studentė, viena lektorė išbraukė kažkurį iš pirmųjų mano referatų, teigdama, kad orientuotis turėčiau tik į mąstytojo filosofiją ir apeiti jo biografijos faktus. Vėliau bandžiau sekti tokiomis ir panašiomis rekomendacijomis, kaip reikia rašyti, nenorėdama sukelti dėstytojų nepasitenkinimo. Dabar galiu pasakyti, kad strategija „tik“ – iš esmės buvo klaidinga. Kodėl?

Sarah Bakewell knyga „Egzistencialistų kavinėje“ galėtų būti geru atsakymu. Šiame kūrinyje autorė vaizdžiai parodo kaip mąstytojo filosofija, jo mintijimo posūkiai bei raida neatsiejami nuo tuometinių istorijos įvykių, asmeninių gyvenimo lūžių ir krizių, santykių su aplinka.

Filosofas – taip pat žmogus, kurio charakterį formuoja kultūriniai, socialiniai, biologiniai ir kiti veiksniai.

Tikiu, jog ši knyga sugebėtų tapti naudingu pagalbiniu vadovėliu filosofijos pirmakursiui ar net puikiu fenomenologijos pradžiamoksliu. Autorė patraukliai ir žaismingai aiškina tokias painias Husserlio sąvokas kaip epoche, fenomenologinę redukciją, intencionalumą; pristato Husserlio „fenomenologinį darželį“ – Editha Staein, vėliau tapusią vienuole karmelite; Heideggerį, galiausiai nutolusį ir pasukusį savais keliais (knygoje rasite ir apie tai, kodėl Sartre‘as po pažinties su juo, praminė jį Kalno Seniu), Eugeną Finką ir Ludwigą Landgrebe‘ą.

[Rašytoja nepamiršta ir Sartre‘o esminių sąvokų: pour-soi (patys sau) ir en-soi (savyje) bei il y a; ir Heideggerio Sein ir Dasein…]

Netikėta tai, kad kūrinyje neatliekama griežta perskyra tarp egzistencializmo ir fenomenologijos, suvedant į tai, kad šios srovės gimė lygiagrečiai.

„… neaišku, kas buvo egzistencialistas, o kas ne. Sartre’as ir de Beauvoir vieni iš nedaugelio priėmė šią jiems klijuojamą etiketę, nors iš pradžių ir nenoriai. Kiti atsisakė ir dažnai teisingai. Kai kurie didieji mąstytojai buvo fenomenologai, bet ne egzistencialistai (Husserlis, Merleau-Ponty), arba egzistencialistai, bet ne fenomenologai (Kierkegaard’as). Kai kurie nepriklausė nei vieniems, nei kitiems [Camus], o kai kurie priklausė ir tiems, ir aniems, bet vėliau apsigalvojo [Levinas].“ (60 psl.)

Knygoje pamažu išsiskleidžia fenomenų aprašomasis metodas. Tai matome pasakojimuose apie Sartre’o kūrybos versijas, kurios keistai susišaukia ir su mano svajone parašyti filosofinį detektyvą apie baltą varną tarp juodų, pavadinimu „Varnų troboje“:

„Savo metodą jis gražiai apibūdino 1926 metų laiške tuometinei savo draugei Simone Jolliver, patardamas jai, kaip reikia rašyti: „Sutelk dėmesį į vaizdą, – mokė jis, – kol pajusi, kad jis pučiasi kaip burbulas, tada pamatysi, kokią kryptį jis tau nurodo. Tai ir bus tavo idėja; paskui ją išgryninsi ir užrašysi.“

Arba

„… per vieną interviu pasakojo, kad knygą („Šleikštulį“) stengėsi rašyti kaip detektyvą, užuominomis pamažu atskleisdamas kaltininką…“ (123 psl.)

Ši knyga patiks Sartre’o filosofijos gerbėjams. Jo mąstymas niekada nebuvo svetimas ir man, skirtingai nei supančioje aplinkoje, kurioje sulaukia mažesnio palankumo nei, tarkim, Lévino veidiškumas. Galbūt todėl, kad Sartre’o autentiškas žmogus – tai kuriantis pats save, o Levino – mylintis artimąjį. Tikriausiai lietuviai mėgsta labiau religingumą ar intensyvesnį dvasingumą, nei laisvą humanizmą.

Juk ne šiaip bažnyčia baiminosi, kad filosofo mąstymas apie laisvę gali paskatinti žmones suabejoti tikėjimu: „katalikų bažnyčia 1948 metais visus Sartre’o kūrinius – nuo didžiojo filosofijos veikalo „Būtis ir nebūtis“ iki romanų, pjesių ir esė – įtraukė į draudžiamų knygų sąrašą.“ (20 psl.)

Sarah Bakewell daug pasakoja apie Heideggerį, jo ir Husserlio santykius, jo ir Jasperso draugystę. Lévinas minimas taip pat:
„Pokštauti su Lévinu išdrįsdavo ne kiekvienas. Jis gebėjo atrodyti grėsmingas, per paskaitą ar konferenciją apšaukti tą Kitą, kuris uždavė kvailą klausimą ar, regis, nesuprato jo. Bent jau tuo jis nesiskyrė nuo buvusio savo mokytojo [Heideggerio].“ (221 psl.)

Bet ypatingą dėmesį autorė skiria Sartre’ui, ne tik jo egzistencializmui, bet ir asmenybei. Neatsitiktinai: studijuoti filosofiją ją paskatino romanas „Šleikštulys“.

„Sartre’as šiame kūrinyje aprašė daug savo patirties: pajūrio miestelį ne sezono metu, haliucinacijas, įžvalgą apie atsitiktinumą. Netgi įkyrios mintys apie kaštoną buvo jo paties…“ (118 psl.)

Negirdėta detalė ta, kad pradinis kūrinio pavadinimas buvo kitas – „Melancholija“, kurį dėl „nekomerciškumo“ panoro keisti leidyklos savininkas. Sartre’as siūlė alternatyvas: gal „Tiesos apie atsitiktinumą“? Gal „Esė apie vienišumą“? O gal „Nepaprasti Antuano Rokanteno nuotykiai“? Tačiau pavadinimą sugalvojo pats leidėjas – „Šleikštulys“.

[Skaitydama apie tai, galvojau: jei von Trierio „Melancholiją“ pervadintume į „Šleikštulį“, ar filmo esmė keistųsi? Manau, nežymiai.]
„Kaip sakiau, prieš valandėlę sėdėjau parke. Tiesiai po suoliuku į žemę smigo kaštono šaknis. Nebeprisiminiau, jog tai šaknis. Žodžiai pranyko, su jais ir daiktų reikšmė, paskirtis, tos varganos gairės, žmonių sudėliotos jų paviršiuje. Palinkęs, nudelbęs galvą sėdėjau vienas prieš tą juodą gumbuotą medžio luitą, visiškai primityvų ir baugų. O tada patyriau nušvitimą. Užgniaužė kvapą. Iki pastarųjų dienų niekada nenumaniau, ką reiškia „egzistuoti““, – kai šių „Šleikštulio“ eilučių autoriui 1945 m. pasiūlė Garbės legiono ordiną už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime ir 1964 m. Nobelio literatūros premiją, jis atsisakė abiejų.

Kodėl? Rašytojas privalo likti nepriklausomas nuo bet kokių interesų ar įtakų. Tokiu gestu filosofas tik patvirtina, kad jo gyvenimas ir jo filosofija yra viena ir tas pats.

Knygoje daug dėmesio skiriama filosofų įtakoms, pasirinkimams, įpročiams. Įtakų, apie kurias pas mus dažnai nutylima, neišvengė ir garbės nepadarė garsiajam Heideggeriui:

„Atsiliepimuose apie Heideggerį dažnai sutinkamas žodis „dvilypis“ – juo apibūdinamas ne tik Heideggerio charakteris ar poelgiai, bet ir jo filosofija. Nuo 1945 metų filosofai ir istorikai svarsto, ar Heideggerio filosofiją dėl jai padarytos nacizmo įtakos reikėtų visiškai atmesti, ar vertinti atsietai nuo asmeninių ar politinių jo trūkumų. Buvo tokių, kurie siūlė mėginti gelbėti kai kurias jos dalis atsisakant kitų, pavojingas ištraukas paslepiant (elgtis taip, kaip užkasant radioaktyvąsias atliekas), saugant tas, kurios yra vertingos. Tačiau vargu ar tai įmanoma: Heideggerio filosofija – tai glausta, sudėtinga visuma, kur kiekviena mintis siejasi su visomis kitomis mintimis. Jei iš „Būties ir laiko“ pašalintume viską, kas nemalonu, statinys sugriūtų.
Be to, vos ne kiekviena reikšminga Heideggerio mintis yra dvilypė. Juk pavojingiausios idėjos tuo pat metu gali būti ir prasmingiausios, kaip, pavyzdžiui, tos ištraukos, kuriose jis ragina mus būti autentiškus ir atsakingus. Labiausiai stebina su-būties arba sambūvio aprašymas – Heideggeris pirmasis iš filosofų savo kūrinyje taip išaukštino šią patirtį. Jis gražiai rašė apie „rūpestį“, apie akimirkas, kai, susirūpinę ir apimti draugiškų jausmų, puolame padėti kitam. Tačiau tai nepaskatino Heideggerio užjausti tuos, kuriuos kankino ir persekiojo nacistinė Vokietija. Jis rašė apie su-būtį ir rūpestį, bet pats nepajėgė rūpintis kitais, nors žinojo, kad daugelio žmonių, taip pat ir jam artimų, padėtis buvo itin sunki.“ (107, 108 psl.)

Autorė taip pat išsamiai pasakoja apie Heideggerio filosofijos pamatą – būtį-myriop ir vėlesnį jo Kehre, posūkį į Būties namus – kalbą kaip poeziją – aukščiausią žmogaus veiklą.

Knygoje daug dėmesio skiriama Simone de Beauvoir ne tik kaip Sartre‘o gyvenimo draugei, bet ir kaip laisvai, savarankiškai, maištingai asmenybei, kurią amerikiečiai New Yorker paskelbė „gražiausia kada nors matyta egzistencialiste“. Rasite ir hipotezę, kodėl jos feministinis traktatas „Antroji lytis“ į įtakingiausių šių laikų knygų panteoną, kartu su Darwino, Marxo, Freudo knygomis, taip ir nepateko. O labai gaila, nes ši knyga griauna mitus, keičia moters sąmonę. De Beauvoir remiasi Hegelio pono ir vergo dialektika:

„… vergė, ji kaip įmanydama stengiasi į pasaulį žvelgti šeimininko akimis, atsisakydama savo požiūrio. Vergė netgi perima šeimininko požiūrį į ją, taigi save paverčia objektu, o jį – subjektu. Tačiau kai vergė pabunda ir suvokia, kad viską regi atvirkščiai ir kad visi santykiai grindžiami sunkiu jos triūsu ir pastangomis, apgailėtinas statinys griūva. Ji ima maištauti, o maištaudama pagaliau tampa sąmoninga.“ (236 psl.)

De Beauvoir žadina moteris, kviesdama susimąstyti, kodėl nuolat bandome įsivaizduoti, kokios atrodome žvelgiant vyrų akimis; ar ne todėl tiek daug laiko praleidžiame prieš veidrodį; kodėl save įsivaizduojame kaip potraukio objektą, o ne transcendentinį subjektą; ar polinkis save objektinti negniuždo ir etc. Rasite stulbinančių prisiminimų apie laikus, kai moterys negalėjo turėti banke sąskaitos ar studijuoti universitete filosofijos.

Knygoje visas skyrius skirtas ir žaviajam, išvaizdžiajam Merleau-Ponty, kuris patiko „visiems, kas tik su juo susipažindavo, netgi de Beauvoir motinai.“ (127 psl.) Paaiškėja, kad jis pradžioje aklai tikėjo Sovietų Sąjunga ir tik po kelerių metų po karo liovėsi. Jo karjera parodoma kaip dviejų konkuruojančių tarpusavyje sričių – psichologijos ir filosofijos – kompromisas ar pusiausvyra, o filosofija pasižyminti neįprasta įžvalga, jog filosofui privaloma išmanyti vaikystės psichologiją.

Kūrinyje epizodiškai pasirodo marksistas Herbertas Marcuse, karštai, bet nesėkmingai siekęs savo dėstytojo Heideggerio pasiaiškinimo ir atsiprašymo dėl santykių su naciais; Simone Weil, nuolat besiaukojanti „iki anoreksijos“, bei iki galo įgyvendinanti savo filosofijos kryptį – „jei pasaulyje yra žmonių, negalinčių miegoti lovoje, ji irgi miegos ant grindų“. Sutiksime ir Sizifą-Camus, ir dar daug daug kitų intelektualų.

Knygą pagyvina pikantiškos detalės apie egzistencialistų išorinį įvaizdį: rašytoja rašo, kad išskirtiniu egzistencialistų drabužiu buvo juodas vilnonis golfas. Nors nebūtinai, de Beauvoir skiriamoji detalė buvo turbanas, o Lietuvos fenomenologų tikriausiai virs, prognuozoju jau aš, Mickūno skrybėlė ir kišeninis laikrodis. Dar kažkodėl prieš akis iškyla poetų šalikas-aksesuaras… Bandau prisiminti, kas gi iš mūsiškių kažką panašaus dėvėjo? Gal absurdo meistras, frazės „palaiminti idiotai, nes jie laimingiausi žmonės“ propaguotojas – Antanas Škėma? Klausimą palieku atvirą su įsitikinimu, kad ši knyga potencialiai gali tapti jums tiek dvasine, tiek intelektualia pramoga.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė
Pagal Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“ (2019)
Iliustracija: Clker-Free-Vector-Images / pixabay.com

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code