Emmanuel’is Levinas: Būti sąmoningam, tai būti atitrūkusiam nuo il y a
Levinas mąstė apie Kito (Autrui) konceptą ir realybę. Etikoje jis labiausiai domėjosi Kitu, kaip pirminiu bet kokio veiksmo atžvilgiu.
Filosofas gimė 1906 m. Lietuvoje, Kauno žydų šeimoje. Jau vaikystėje išmoko skaityti rusų ir hebrajų kalbomis. Vėliau, aiškino Talmudą bei rašė žydų teologijos temomis.
Kaip Dostojevskio, Tolstojaus, Puškino, Gogolio literatūros gerbėją, jį labai traukė šių rašytojų keliamos etinės problemos, ypač atsakomybės už Kitą klausimas Dostojevskio kūriniuose. Levino galva, Dostojevskis ir kiti didieji rusų rašytojai – geras pasirengimas analizuoti Platoną ir Kantą.
1923 m. jis ir pradeda studijuoti filosofiją Prancūzijoje (Strasbūre). Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, buvo mobilizuotas į karo tarnybą, kurioje dirbo rusų ir vokiečių kalbų vertėju, tačiau 1940 m. pakliūna į nelaisvę.
Visa Levino šeima, likusi Lietuvoje, buvo išžudyta nacių. Nelaisvės Vokietijoje metu Levinas pradeda rašyti knygą Egzistencija ir egzistuojantys, kuri išleidžiama 1947 m.
Gerai išmanydamas Husserlio fenomenologiją, Levinas turėjo pagrindą smulkiai apmąstyti egzistencijos duotybę, įkūnytą beasmene (anglų kalbos) veiksmažodžio būti forma – there is, arba prancūzišku atitikmeniu il y a, arba (vokiečių kalba) es gibt. Šiam visų kasdieniškiausiam posakiui suteikia didžiulį posūkį – susiedamas su siaubu. Il y a yra beasmenis ir duotas; tai nei vidinis, nei išorinis; tai grynas buvimo faktas. Il y a – būties duotybė – nakties, daugiaprasmiškumo, neapibrėžtumo atitikmuo. Il y a pasiekia mintis ir visiškai neleidžia joms atsiskleisti, mintys nuslysta į transcendenciją, o il y a šlamesys ir yra siaubas.
Nors Levinas neleistų sau net menkiausios psichoanalizės užuominos, atrodo, kad il y a, kaip siaubas, tai sąmonės trauma, stabdanti simboliškumų procesus. Tačiau neturime pamiršti, jog siaubas čia visada yra duotybė ir yra neišvengiamas kaip pats buvimas.
Būti sąmoningam, Levinui reiškia, būti atitrūkusiam nuo il y a. Taip yra todėl, kad sąmonė turi persiformuoti į subjektyvumą, apibrėžtą racionalumu. Levinui rūpi kita šio racionalumo pusė, kuri nėra iracionalumas ar neįvardijama tuštuma, o pozityvi jėga, kurios negalima atmesti.
Vaiduokliška pamėklė, kurią matėme Shakespeare‘o Makbete, yra Buvimas kaip il y a, ir būtent tai kelia siaubą Makbetui. Čia naktis, nusikaltimas, šmėkla ir siaubas eina kartu sudarydami buvimo šešėlį.
Levinui rūpėjo kitumo (Alterity) tema: laikas, kaip kitumas; egzistencija, kaip kitumas; kitas asmuo (autrui), kaip kitumas; kalba, kaip kitumas; Dievas, kaip kitumas. Levino trajektorija veda nuo ontologijos, epistemologijos ar proto į tašką, kuriame kitumas visu savo nuogumu – atsiduria taške, kuriame galima pripažinti, jog jis neredukuojamas.
Levinas transcendenciją naudoja kaip lūžį ir atsivėrimą Kitam, nepritardamas vakarietiškai tradicijai objektyvuojant ir visuotinant redukuoti Kitą į Tą patį. Vakarų minties Kitas neišvengiamai bus kita To paties versija – galiausiai formalus Kitas (Kito neigimas) ir visai netikras kitumas. Levinas ieško, kaip pateikti filosofijos neredukuojamą Kitą; Kitą, kuris To paties tvarkai svetimas. Jis akcentuoja, jog Kitas atsiranda dėl santykio su kitais, o ne betarpiškai dėl dėsnio visuotinumo. Šis santykis unikalus etinės atsakomybės santykis. Etika yra praktinis santykis vieno su kitu – šis santykis pirminis ontologijos atžvilgiu. Absoliučiai Kitas yra kitas žmogus (autrui). Kitas yra nuoguma. Tikroji nuoguma yra (Kito) veidas, kaip įkyri epifanija; tai veidas, ateinantis pas mane iš šalies. Kitas yra beribis man tiek, kiek jis ar ji sukelia vidinį lūžį kaip sau tapati esybė. Aš pateikiu save kitam netgi daugiau negu pats sau. Kito nuogumas iš esmės kaip išorė, nesuvokiama ontologiškai, numato, jog tarp Aš ir Kito egzistuoja asimetriški santykiai. Levinas šią asimetriją lygina su negrįžtamu laiku, laiku, kurio neatspindi laikrodžiai, tačiau kuris nukreipia į vidinę laiko patirtį, užfiksuotą Bergsono trukmės sąvoka.
Labiausiai Leviną dominanti laiko dimensija – ateitis. Priešingai negu praeities, ateities negalima taip lengvai perkelti į kitą dabartį. Be to, ateitis yra tai, kuo dabartis skiriasi nuo savęs pačios: tai ateitis, kaip absoliučiai nauja ir absoliučiai Kita ateitis. Ateitis yra laikas neturintis koncepto.
Ateitis, begalybė, veidas, kalba – Levinui išplėstinė Dievo manifestacija…
Vėlesniuose savo darbuose Levinas vis atkakliau lygina Dievą su begalybe.
Atviras klausimas: kaip Levinas (Husserlio ir Heideggerio aiškintojas) turi būti suprantamas žinant, kad kalba apie filosofijos istoriją, tačiau stengiasi nuo jos pabėgti ir savo tekstuose akivaizdžiai juda teologijos link?..
Parengė: Živilė Filmanavičiūtė pagal John Leche „Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų nuo struktūralizmo iki postmodernizmo“ (Vilnius: Charibdė, 2001. P. 139-143)
Fono iliustracija: Edvard Munch‘s The Scream
Naujausi komentarai