Levino nepavadinsi neokantininku

10553547_882657578429565_7902803295643705561_n

Levino filosofijos interpretatoriai postuluoja, jog Levino mąstymas yra artimas Kanto filosofijai. Šio rašinio tikslas yra atskleisti, kad paminėtus mąstytojus vienija tik ta pati filosofijos kryptis, t.y. taikomoji jos reikšmė per etiką, tačiau šių filosofų naudojami metodai yra radikaliai skirtingi. Taip pat reikėtų pažymėti, kad ir pats Levinas bandė pabrėžti vertybinį savo ir Kanto etikų panašumą, tačiau nutylėjo apieš io filosofinio diskurso konstravimo skirtumus.

Levinas pripažinimo sulaukė 1961 m. išleidęs „Totalybę ir begalybę“. Šio veikalo skaitymo pasekmėje ir dalyvavimo jam skirtame seminare, gimė žemiau pateikta Levino ir Kanto etikos lyginamoji analizė, remiantis pačiu tekstu, kitų filosofų įžvalgomis, pateikiant asmeninį apibendrinimą, bei fragmentiškai įtraukiant postmodernizmo srovės atstovų įžvalgas, kurios įprastai laikomos nesuderinamomis su klasikine filosofija.

Visiems filosofija besidomintiems yra gerai žinomi trys Kanto klausimai: Ką aš galiu žinoti?(Apima gnoseologijos arba epistemologijos   problematiką.) Ką aš turiu daryti?(Apima etikos problematiką.) Ko aš galiu tikėtis? (Apima religijos, tikėjimo problematiką.) Kuriuos apjungia ketvirtasis klausimas – Kas yra žmogus?(Apima antropologijos problematiką.)

Levino filosofijoje pirmasis kantiškasis klausimas yra eliminuojamas. Norint suprasti, kodėl, svarbu atkreipti dėmesį į filosofijos istorijos perspektyvas ir įtakas, kurios veikė filosofo mąstymą.

Klasikinė filosofija į pasaulio problemas žvelgė per būtybes – per daiktus, per žmogų. Heideggeris nukreipė pastangas į pasaulio suvokimą iki suvokiant būtybes, skelbdamas Būties užmarštį, kaltindamas metafiziką nuolatiniu esinio su Būtimi painiojimu. Levino filosofija yra grįžimas vėl prie pačios būtybės, tai yra prie žmogaus, etikos būdu. Jis į pirmą vietą iškelia etiką, o ne ontologiją, išryškindamas Vakarų metafizikoje kitybės istoriją, kuri buvo nuolatos atmetama kaip svetimybė, arba asimiliuojama. „Levino filosofijoje esama nuolatinės – kartais akivaizdžios, kartais numanomos – paralelės tarp Dievo (Begalybės idėjos) ir kito asmens kitybės apmąstymų.“[1]

Taigi akivaizdu, jog Levino mąstymas yra įtakotas Biblijos. Nors savo mintis tiesiogiai ir negrindžia jos eilutėmis, tačiau biblijinė išmintis ir tikėjimas, persmelkia visą jo filosofiją. Jam autentišku žmogumi esti tas, kuris myli savo artimą. Ši meilė jam fundamentali ir svarbesnė už tiesą, suvokiamą kaip objektų pažinimas.

Taip pat vertėtų pastebėti Descarte‘o filosofijos apraišką jo tekstuose. Dekartiškoji begalybės idėja, kuri aptinkama visiškoje vienatvėje, ženklinanti subjekto, kaip baigtinės ir ribotos imanencijos, ryšį su jį pranokstančia begaline transcendencija, žymi baigtinės būtybės sukurtumo pėdsaką.[2]

Tačiau Levinas bando mąstyti begalybės idėją ne dekartišku (loginiu dedukciniu), o fenomenologiniu metodu. Vakarų filosofijos ontologinių klausimų dirvoje atlieka posūkį fenomenologinio mąstymo kryptimi, nepasiduodamas tuo metu paplitusių marksizmo, egzistencializmo, struktūralizmo idėjų žavesiui. „Fenomenologija Leviną sudomina kaip nauja mąstymo galimybė nuo vienos idėjos pereiti prie kitos, nauja galimybė kitaip negu indukciniu, dedukciniu bei dialektiniu metodu išrutuliuoti sąvokas; galimybė aprašyti mąstymo intencijas, stengiantis išvengti to, kad žiūra būtų apakinta matomo dalyko.“[3]

Taigi Levinas kelia ne dalyko esmės klausimą, o ieško būdo, kaip dalykas yra duotas mąstymui. Kaip transcendencija, begalybės idėja reiškiasi mąstyme. Filosofo laikysena yra pasyvi – viskas ateina iš Kito. Jis neieško priežastinių ryšių reprezentacijoje. Jam rūpi nereprezentacinis būties klausimas. Levinui filosofija yra pati imanencija. Jo pasyvumas, tai sąmonės negalėjimas visko iki galo aktualizuoti, prisiminti, atkartoti, sugrąžinti. Baigtinybės negalėjimas suprasti begalybės, anot jo, pasireiškia neabejingumu. Kitas nepasiduoda mąstymui. Kitas sujaudina, paveikdamas ne protą, bet dvasios jautrumą. Šį sąmonės išbudimą Levinas vadina kitybės geismu.[4]

Levino imperatyvas, skirtingas nuo Kanto, – tai begalybės idėja, tačiau ne abstrakti, nors reikalaujanti nesuinteresuotumo ir tiesiogiai susijusi su kitu asmeniu. Tai meilė be eroso, kaip pats gerumas, pasireiškiantis etiniu santykiu. Begalybės idėja, pasak Levino, mąstymą pasiekia iš kito asmens veido, t.y. ateina iš išorybės, iš transcendencijos.

Taigi Levinas savo filosofijoje atsiribodamas nuo ontologijos, atsiriboja nuo gnoseologijos, t.y. nuo pažinimo klausimo, kuris neišvengiamai iškelia alternatyvą racionalaus mąstymo arba iracionalaus tikėjimo. Jis formuluoja hipotezę, apimančią prasmės anapus (iki) būties ir racionalaus proto, transcendencijos prasmės tapatybės, sąmonės, suvokiamumą proto ribų klausimus.[5]

Rašo apie žmogų, priklausantį gamtos pasauliui, t. y. turintį kūną ir tenkinantį savo poreikius. Atlieka skirtį tarp žmogiškojo poreikio ir troškimo. Poreikis, pasak jo, yra nukreiptas į vidujybę ir gali būti patenkintas, o troškimo kryptis yra begalybė, kuri niekuomet iki galo žmogui nėra pasiekiama. Tačiau poreikis, tai pirmasis pasireiškimas savosios tapatybės. Gyvūno poreikis neatsiejamas nuo kovos ir baimės, nes išorinis pasaulis, iš kurio jis yra kilęs, išlieka jam grėsme, o žmogaus poreikis, tai taip pat ir akstinas darbui. Šalti, jausti alkį ir troškulį, būti nuogam, ieškoti prieglobsčio – tai pasaulio formos, kurios tampa žmogaus poreikiais, ir kuria būtybę, nepriklausomą nuo pasaulio, netikrą subjektą, gebantį patenkinti savo materialius poreikius, nes jie jam yra pavaldūs. Kūnas yra laikiškas ir gyvas „kitu“.

Nubrėždamas skirtumą tarp materialių ir dvasinių poreikių, Levinas atveria atvirumą troškimui. Troškime nėra „maitinimosi“ būtimi, nei sotumo: jame priešais mane – ateitis be etapų. Metafizinis geismas jam yra pakilęs virš gyvenimo, todėl ir kalbėti apie jo pasotinimą yra neįmanoma.

Šerpytytė savo monografijoje „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“ rašo, jog Levino troškimas panašus į romantizmo epochos nostalgiją prarastam rojui, norui sugrįžti prie šaknų, į „namus“. Tačiau šis panašumas kyla tik iš pirmo žvilgsnio. Levino troškimas nukreiptas į anapus, kur mes nesame buvę ir vargu, ar pabuvosime. Jo troškimas nukreiptas į Kitą.[6]

Levino filosofinis mąstymas prasideda nuo traumų ir ieškojimo apgraibomis, kaip jis pats sakė interviu, duotame Philippe‘uiNemo‘ui. Tai gali būti prievartos scena, staiga įsisąmoninta laiko monotonija.[7] Jam ypatingu atradimu tapo Husserlio filosofijos įžvalgos. Anot jo, po Husserlio „Loginių tyrinėjimų“ traktato filosofija prarado visas subjektyvistines konotacijas.„Kanto bei Husserlio atrasto transcendentalinio ego grynumas, tapatybė ir beaistriškumas – tai nuolatinis iššūkis mesianistiniam Levino mąstymo kryptingumui,– pastebi Jūratė Baranova.[8]

Savo knygoje „Nuo egzistencijos prie egzistuojančiojo“ jis Būtį atskleidžia kaip anonimišką, monotonišką, beprasmės egzistencijos il y a siaubą, kaip manojo „aš“ perteklių, iš kurios subjektas gali išeiti tik per „būtį kitam“. Kitas asmuo jo filosofijoje tampa išėjimo iš savęs, o kartu ir iš il y a galimybe. Il y a – Levino mąstyme pačios būties sinonimas, reiškiantis „tai yra“. Išsilaisvinimas iš jos – kertinis akmuo, tai yra tai, apie ką sukasi visa jo dialogo filosofija. Tik atsiskyrus nuo il y a aptinku save, tačiau šis vyksmas Levino filosofijoje ne chronologiškas ir be pakopų.

Vertėtų pastebėti Platono filosofijos apraišką Levino tekstuose – platoniškąją Gėrio, esančio anapus būties, idėją. Gėrio, kuris prasideda nuo meilės grožiui. Meilės ištinkančios dėl išorinio sukrėtimo, susidūrus su pavienio kūno grožiu, kai kelionė į gėrio idėją prasideda nuo paprasčiausių grožio pavidalų, nuolat kopiant aukštesnio ir tobulesnio grožio link. Mylėti — tai „lyg laiptais kilti nuo vieno gražaus kūno prie dviejų, o nuo dviejų — prie visų,“ – sakė Platonas.Toliau pereinant į „gražų gyvenimo būdą“, ieškant gilesnio pažinimo. O nuo pasiekto pažinimo išsiveržiama į anapusinį pažinimą, kuris yra aukščiausiojo gėrio pažinimas ir tik šiame pažinime pilnai suvokiama, kas tai yra grožis. Iš pirmosios platoniškosios meilės pakopos išeinama tada, kai išmokstama mylėti kūno grožį apskritai, o ne paviršių. Kūniškumas taip pat ir Levino filosofijoje atlieka ypatingą vaidmenį. Į antrąją pakopą žmogus įžengia išmokęs mylėti sielos grožį, darydamas gerus darbus. Pamilus pažinimo grožį, meilę konkretiems dalykams, pakeičia meilė grožiui apskritai ir kontempliuojamas grožis.

Platoną galima laikyti metafizikos pradininku. Jo filosofija idealistinė, kurioje transcendencija pasirodo kaip idėjų karalystė ir radikaliai atskirta nuo juslinio pasaulio, kurį jis vadina šešėlių viešpatija. Transcendencija, aukščiausioji būtis, pasak jo, neduota savaime kaip kasdienybės faktas. Kad jai atsivertum, reikia dėti didžiules pastangas.

Platoniškoji meilė yra santykis, įveikiant vartotojiškumo instinktą ir nevengiant pažinimo, kurį Levinas pašalina bei skelbia negatyviu, konstatuodamas jį kaip objektyvacijos aktą.

Jis daro skirtį tarp intencionalumo ir socialinių santykių. Objektyvacijos aktus išmeta iš metafizinių santykių. Metafizikos būdas jam – tai ne veiksmai, o socialiniai santykiai. Levinas sutapatina etiką su metafizika. Socialiniai santykiai – tai patirtis, kaip mes su kitais žmonėmis būname. Levinas sukritikuoja Husserlį, kalbantį apie santykius su objektu ir siekia įveikti subjekto -objekto dualizmą. Metafiziniai santykiai, anot jo, nesuriša subjekto su objektu. Levinas tarsi teisinasi, kad jo uždavinys, jokiu būdu nėra antiracionalus. Jis nesirenka ir Heideggerio kelio, t.y. neieško ryšio tarp būtybės ir jos būties – nesivadovauja Heideggerio skirtimi tarp Dasein ir pasaulio būties. Levino pastanga nukreipta išryškinti, kuo skiriasi transcendentiniai santykiai, vedantys prie Kito, nuo objektyvacijos aktų, kurie remiasi tapatybe. Jam begalybės idėja leidžia užfiksuoti Kito tikroviškumą. Būtis, esanti santykiuose, išsilaisvina nuo santykių, ir ji pati yra, anot Levino, absoliučiu santykiu. Tai tarsi būti pas save „namie“, buvimas šeimininku.

Kantas Dorovės metafizikos pagrinduose rašė, kad užsitikrinti sau laimę – pareiga, nes nepasitenkinimas savo padėtimi tarp nepatenkintų poreikių gali lengvai virsti didžiule pagunda nesilaikyti pareigos. Visi žmonės jau savaime turi didžiulį vidinį norą būti laimingais. Tik laimės koncepcija, pasak jo, kai kuriems polinkiams kenkia. Žmogus negali apibrėžti laimės sąvokos. Pavyzdžiui, žmogus, sergantis podarga, gali sau leisti suvalgyti tai, kas jam skanu, ir po to kentėti, nes jis neatsisakė malonumo dėl galbūt nepagrįstos vilties į laimę, kurią turėtų duoti sveikata, sako Kantas.

„… Laimės sąvoka, nelaimė, tokia neapibrėžta, kad, nors kiekvienas žmogus nori tapti laimingas, vis dėlto niekas tvirtai ir pats sau neprieštaraudamas niekada negalėtų pasakyti, ko jis iš tikrųjų pageidautų ir norėtų. Priežastis čia tokia: visi laimės sąvokai priklausantys elementai yra empiriniai, t. y. jie turi būti paimti iš patyrimo, tačiau laimės idėjai reikia absoliučios visumos – maksimalaus mano pasitenkinimo dabar ir bet kada ateityje.“[9]

Levino žmogus džiaugiasi savo poreikiais. Patenkinęs juos tampa laimingu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo taip paprasta ir kažkuo primena Maslowo poreikių hierarchiją. Malonumas, kilęs iš maisto vartojimo, kuris gyvenime yra „kita“, anot Levino, yra nepriklausoma laimė. Nepriklausoma laimė, tai tokia Levino laimė, kuri priklauso nuo turinio, ar tai yra džiaugsmas, ar kančia, sukelta kvėpavimo, žiūrėjimo, valgymo, darbo. Pavyzdžiui, darbo su plaktuku, kuris priešingai nei Heideggerio filosofijoje, neturi parankumo (zuhandenheit) atspalvio, o kuriuo mes tiesiog naudojamės ir gyvename. „Gyventi kažkuo“ – Levinui yra pats gyvenimo turinys. Mes ne tik egzistuojame kančioje ir džiaugsme, mes egzistuojame kančiomis ir džiaugsmais, rašo jis. Maitiname save savo veikla. Jei valgau savo duoną, kad gyvenčiau ir dirbčiau, tai reiškia, kad aš gyvenu savo darbu ir savo duona. Malonumas, Levinui, tai aukščiausio lygio sąmoningumas, apimantis visus gyvenimo turinius. Malonumas, pasak jo, tai ne psichologinė būklė, ne emocinis tonas, kalbant empirinės psichologijos terminais, o veikiau tai drebulys, vidinis šiurpulys. O laimė – tai įvykis. Pasitenkinimas iš malonumo – tai buvimas sau, rodantis egoizmą ir mano tapatybę. Malonumas – tai judesys, grąžinantis mane į save, tai momentas, per kurį išsivaduojame iš il y a. Gyvenimas – Levinui tai emocija, jausmas. Gyventi reiškia mėgautis gyvenimu. O nusivylimas gyvenime įgauna prasmę tik todėl, kad gyvenimas iš esmės yra laimė. Kančia – tai staigus laimės praradimas, tačiau būtų neteisinga teigti, kad laimė – tai kančios nebuvimas, anot Levino.

Tai kažkiek primena ir Epikūro hedonistinę filosofiją. Epikūras teigė, kad natūrali žmogaus būsena, kai jam neatsitinka nieko gero ir nieko blogo – tai maloni būsena, o gyvenimas yra džiaugsmas. Įgimtas džiaugsmas, kuriuo net nereikia rūpintis, nes jį turime savyje. Tegul tik kūnas būna sveikas, o siela – rami, ir gyvenimas bus puikus. Malonumus, panašiai kaip Levinas, kalbėdamas apie poreikius ir troškimą, skirstė į kūniškuosius ir dvasinius. Be kūniškų malonumų neįmanomais tampa ir dvasiniai malonumai. Pilvo malonumas yra bet kokio malonumo pamatas ir šaltinis,“ – Epikūro tezė.

Levinui gyvenimo džiaugsmai ateina per juslumą, o ne per sąmonę. Kūniškumas jam yra pirmiau mąstymo. Tačiau pagarba kitam asmeniui, anot Levino, atsiranda jau anapus lytėjimo, uodimo, kontakto. Tokia pagarba pasireiškia tik kaip troškimas, o ne poreikis.

Plėtodamas kategorinį imperatyvą, Kantas tyrė moralę priemonės ir tikslo santykiuose ir iš esmės priėjo išvadą, kad moralus elgesys yra toks, kai žmonės laikomi tikslu, o ne priemone. Trumpai tariant, naudotis žmonėmis yra „blogai“. Jis parodė moralės savarankiškumą – jos autonomiją. Kanto nuomone, moralės dėsniui suprasti pakanka žmogaus proto. Moralės nebūtina grįsti nei išoriniais autoritetais, nei praktiniais pavyzdžiais. Moralė yra kaip tik ta sritis, kur žmogus tampa laisvas ir savarankiškas, nes jo poelgiams impulsą suteikia vidinė jėga – valia. Kanto požiūriu, žmogus iš prigimties nėra geras ir jo valia ne visada yra gera, o siekimas vykdyti pareigą sutampa su gera valia. Gerą valią žmogus parodo tada, kai jis elgiasi taip, kaip reikalauja protas, neatsižvelgdamas nei į polinkius, nei į laimę. Moralės principai, anot Kanto, turėtų būti vienodi visiems. Su gera valia susietas protas ieško bendriausių taisyklių. Moralaus elgesio taisykles žmogus pirmiausia nusistato pats sau. Tokias elgesio taisykles Kantas vadina maksimomis. Individas maksimas formuluoja taip, kad jos įgautų bendrų dėsnių – imperatyvų – formą.

Kantas išskiria hipotetinius ir kategorinius imperatyvus. Hipotetiniai imperatyvai – tai elgesio normos siekiant kokio nors konkretaus tikslo. Kategorinis imperatyvas – tai gryna moralės dėsnio forma, galiojanti bet kur ir bet kada. Šis dėsnis reikalauja, kad individas elgtųsi taip, kad jo asmeninio elgesio taisyklė galėtų pasidaryti visuotiniu elgesio dėsniu. Žmogaus orumą, jo protą individui reikėtų gerbti ne tik savyje, bet ir kituose. Antroji kategorinio imperatyvo formuluotė sako, kad reikėtų, jog kiekvienas elgtųsi taip, kad ne tik savyje, bet ir kituose jis visada matytų tikslą, o ne vien priemonę.Trečia kategorinio imperatyvo formuluotė derina individo valios laisvę su daugumos valia. Ji skatina žmogų elgtis taip, kad į savo valią jis galėtų žiūrėti kaip į visuotinės teisės kūrėją. Asmens galimybė laikytis kategorinio imperatyvo liudija žmogaus autonomiją bei laisvę. Nors teorinis protas laisvės neįrodo ir laiko ją tik idėja, praktiniam protui ji yra kažkas tikra. Laisvę praktinis protas suvokia kaip postulatą, patiki, kad ji yra. Tai liudija ir sąžinės fenomenas. Jei žmogus nesuvoktų savęs laisvo ir galinčio elgtis pagal kategorinį imperatyvą, jis viską galėtų paaiškinti empiriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis – tada jo neturėtų kankinti sąžinė. Bet sąžinė graužia, ir tai liudija, jog nepriklausomai nuo aplinkybių žmogus turėjo galimybę pasielgti ir kitaip – pagal moralės dėsnį.

Kanto filosofijoje subjektas yra ne tik fenomenas (reiškinys), bet ir noumenas (daiktas savyje). Kaip fenomenas subjektas gyvena reiškinių pasaulyje, kuriame viešpatauja būtinumas, atitinkantis gamtos mechanizmą. Čia subjektas yra nelaisvas. Tačiau subjektas yra ir noumenas – gryna inteligencija, kurios egzistavimas apibrėžiamas ne laike.

„O kadangi aš ne tik turiu teisę savo egzistavimą mąstyti ir kaip noumeną intelektu mąstomame pasaulyje, bet netgi turiu moralės dėsnyje savo priežastingumo (jutimais suvokiamame pasaulyje) grynai intelektualinį determinantą, tai nėra neįmanoma, kad egzistuoja jei ne tiesioginis, tai bent jau tarpiškas (tarpininkaujant galimam vien tik mąstyti gamtos kūrėjui) ir, be to, būtinas ryšys tarp nuostatos dorovingumo, kaip priežasties, ir laimės, kaip padarinio, jutimais suvokiamame pasaulyje /…/“[10]

Kaip noumenas subjektas gali valdyti savo polinkius pagal proto nurodytą kategorinį imperatyvą. Moralinė sąmonė, Kanto filosofijoje, yra laisvės šaltinis. Išoriškai mes gyvename laike, kaip reiškiniai tarp reiškinių – determinuoti, tačiau jokios išorinės aplinkybės negali atimti mūsų vidinės laisvės.[11]

„Širdžiai juk palengvėja ir ji nusimeta naštą, kuri ją visą laiką slapta slegia, kai grynai moraliniai apsisprendimai /…/ atskleidžia žmogui vidinį, jam pačiam anksčiau nepakankamai žinomą sugebėjimą – vidinę laisvę, sugebėjimą taip atsikratyti veržlios polinkių prievartos, kad nė vienas, netgi mėgstamiausias, polinkis neturėtų įtakos apsisprendimui, kurį  mes dabar turime prieiti savo protu. Toks atvejis, kai tik aš vienas žinau, kad esu neteisus, ir nors tuštybė, savanaudiškumas, netgi šiaip jau teisėtas bjaurėjimasis tuo, kieno teisę aš suvaržiau, taip stipriai priešinasi tam, kad aš atvirai šitai prisipažinčiau ir tikėčiausi pasitenkinimo, vis dėlto aš galiu atmesti visas šias abejones, – toks atvejis apima nepriklausomybės nuo polinkių ir palankių aplinkybių įsisąmoninimą, galimybės būti pakankamam pačiam sau įsisąmoninimą, o tai man apskritai naudinga ir kitais atžvilgiais. Ir dabar pareigos dėsnis dėl pozityvios vertės, kurią jausti mus įgalina jo laikymasis, dėl pagarbos patiems sau suranda lengvesnį kelią įsiskverbti į mūsų laisvės įsisąmoninimą.“[12]

Niekingas žmogaus elgesys Kanto filosofijoje reiškia nelaisvę ir tai, jog jis yra tik reiškinys tarp kitų reiškinių, paklūstantis savo polinkiams kaip gamtinių priežasčių determinantams. Tai skirtinga nuo Levino mąstymo, kuriam atsparos tašku yra ne fenomenas, ne būtis, ir ne laisvė. Jei Kanto filosofijoje etinis santykis yra simetriškas, tai Levino – asimetriškas, persmelktas dostojevskiškosios kaltės jausmo – „Visi esame kalti dėl visko, už visus ir prieš visus, ir aš daugiau negu kiti.“ Į pirmą vietą iškeliamas Kitas, kai „Kito (Autre) kitybė geriausiai atsiskleidžia per kitą asmenį (Autrui).“[13]

Žižekas atkreipia dėmesį į Rogozinskio kantiškojo apibrėžimo rekonstrukciją, jog Kantas „neina iki pabaigos“ ir pasilieka pusiaukelėje – „sustoja tiesiai prieš radikalaus negatyvumo bedugnę. Pagal Ragozinski pamatinis „tikro Kanto“, slypinčio po akademiniu „Kantos filosofijos“ pavidalu, gestas yra būtent atsisakymas eiti iki pabaigos: kai jis „eina iki galo“, subjektas praryjamas visiško savęs praradimo bedugnės, jis žengia neįmanomą žingsnį į velnišką Blogį, moralumas suyra, pati realybė ištirpsta Monstriškume.“ Būtent pagarba žmogiškos būtybės atžvilgiu įsako laikytis atokiau nuo kito(-s), susilaikyti nuo bandymų atskleisti jo arba jos paslaptis, išlaikyti minimalų atstumą Daikto atžvilgiu, išsaugoti plyšį, palaikantį geismą.[14]

Taigi Kanto etika išlaiko abipusiškumo principą, skirtingai nei Levino etika, kurioje asimetriškumas, Kito iškėlimas virš savęs įgauna ne tik besąlyginės meilės atspalvį, puikybės nuodėmės įveiką, nuolankumo dorybę, biblijiniais terminais kalbant, bet ir agresyvaus familiarumo, kasdiene kalba kalbant, pobūdį, mano subjektyviu supratimu. Mano atsakomybė sako man, kad labai svarbu laiku sustoti, subtiliai pajausti, kiek kitam asmeniui reikalinga mano dėmesio išraiška jo atžvilgiu ir koks mano atsakymas jį patenkintų. Kanto filosofijoje yra pakankamai aišku, nes gali visuomet „pasimatuoti“, kiek mano elgesys atitiks visuotinybės dėsnį. Savo elgesį „įstačius“ į bendrą formulę, pastebi nuokrypius ir niuansus nuo bendrų normų. Reikia pripažinti ir tai, jog toks sprendimas yra abstraktus, tačiau išlaiko objektyvumą, kuris įgauna, mano supratimu, pozityvų santykį su Kitu, su žmogumi iš šalies, skirtingai nei Levino filosofijoje, kai „sutirštinimas“ vienos kurios vertybės, šiuo atveju „atsakomybės“, lengvai gali užgožti kitas vertybes. Bet kuriuo atveju, savo santykyje išliekame subjektyvūs Kito atžvilgiu ir tas subjektyvumas gali virsti ir klaidinančia aplinkybe, todėl sveikas atstumas ir sveikas protas santykyje su Kitu yra didesnė tikimybė išlaikyti pusiausvyrą, bei išvengti primygtinio Kito brovimosi į svetimą erdvę. Subjektyviai manau, kad šios kantiškosios laikysenos „neiti iki pabaigos“ ar nuovokos ir stokoja Levino etika. Susilaikyti, laiku sustoti – taip pat yra atsakomybė Kito asmens atžvilgiu.

Paradoksalu, mano akimis žvelgiant, yra tai, jog Levinas vengdamas užgrobti Kitą, pats įpuola į savus spąstus. Iškeldamas Kitą aukščiau savęs, užgožia jį ir save sava atsakomybe, atima iš Kito savarankiškumą. Neįvertindamas atstumo etikos reikšmės, pažeidžia Kito autonomiją. Levinui rūpi tik jo atsakomybė, o Kito atsakomybę palieka jo paties rūpesčiui. Kodėl taip nutinka? Veikiausiai todėl, kad Levinas iš filosofijos pašalina pažinimo klausimą.

Kalbant apie Levino Veido sampratą, derėtų paminėti, mano supratimu, Deleuze`o su Guattari veikale„Tūkstantis plokštikalnių“, skyriuje „Nuliniai metai: veidiškumas“, aprašytą Veido konceptą, kuris nors ir neturi tiesioginio ryšio su leviniškąja etika, tačiau paralelės yra gana ryškios.

Deleuze‘ui, kaip ir Heideggeriui, o vėliau ir Levinui, filosofijoje buvo labai svarbus veiksmažodis. Nes veiksmažodis atskleidžia įvykį (evenement). Tai viena pamatinių Deleuze‘o prasmės koncepcijos sąvokų.[15]

Kito veidas Levinui tai Begalybės apsireiškimas kaip įvykis.Veidas kito asmens nėra pamatomas; jis turi Dievo modusą – begalybę.  Žvilgsnis užgrobia ir žeidžia Kitą. Susitikti Kito veidą – tai, tarsi išgirsti Kitą. Kitas pranoksta mane, jis ateina lyg Dievas iš aukščiau.

Deleuze`as su Guattariveidiškumą susieja su įvykiu: nuliniais metais – su krikščioniškuoju laiko skaičiavimo kalendoriumi, t. y. su Kristaus gimimu. Susieja su Kristumi, kaip su vidutiniu baltuoju žmogumi, kai kiti žmonės istorijoje taps suvienodinti ir įrašyti į specifinę semiotikos sistemą į baltą sieną – juodą skylę, t.y. jie privalės būti „atversti“ į krikščionis, ir tik tuomet įgaus veidiškumą. Kristaus figūra sukomponuos visus elementarius veidus.Tokiu būdu, Veidas įgauna nulio ertmę, kurio vidurys, tarsi įrėminta skylė, tarsi abstrakti veidiškumo mašina. Nulis, tai kartu ir balta siena, ir juoda skylė, kuri laiko bėgyje įgauna įvairias variacijas ir deformacijas. Deleuze`o su Guattari aprašomas veidas pirmapradiškai nėra individualus ir yra perteklius. Veidas, kaip paviršius – tai bruožai, linijos, raukšlės, tačiau jis kaip žemėlapis, egzistuoja tik kaip skylė, kurią galima susieti su Levino veidu kaip katedros fasadu, ir už jo slypinčių paslaptingų kampelių visuma. Deleuze`o su Guattari žmogiška galva nebūtinai yra veidas, ji įgauna veidiškumą tik tokiu atveju, jei veidiškumą įgauna visas kūnas, panašiai kaip ir Levino etikoje, kaklo linkis gali byloti tarsi veidas. Kalba visada įkūnyta veiduose; „Veidas – tikras garsiakalbis,“ – rašo Deleuze`as su Guattari. Kalbos reikšmė užima taip pat svarbią vietą Levino filosofijoje. Abstrakti veidiškumo mašina gamina veidus ir jei, iš pirmo žvilgsnio, kai daugumai atrodo, kad tai visiškai skirtingos filosofijos, manęs tai neįtikina, pasitelkus gilesnę refleksiją, įžvelgtume ir daugiau panašumų, tačiau tai reikalautų jau atskiros rašinio temos.

Apibendrinant ir užbaigiant esminę rašinio temą, verta pažymėti kelis aspektus:

  1. Kantas savo filosofiją pradeda nuo teorinio proto kritikos, pereina prie praktinio proto kritikos. „Dorovės metafizikos pagrinduose“ išsprendžia laisvės ir determinizmo aporijos priešpriešą. Levinas pradeda nuo Husserlio fenomenologijos ir Heideggerio ontologijos kritikos. Abu filosofai pasižymi kritiniu mąstymu.
  2. Kantas ir Levinas savo etikas grindžia skirtingomis prielaidomis: Kantas – sveiko proto universalizuojančiomis galiomis, Levinas – susitikimu su Kitu. Kanto etikoje nesutiksi Kito. Kitas jau yra manyje. Ne konkretus Kitas, o bet kuris kitas.
  3. Kanto ir Levino laimės trajektorijos ryškiai išsiskiria. Ne laimė, o pareiga Kanto etikoje yra moralės subjekto autonomijos sąlyga. Kantas rašo: „… Aš privalau stengtis prisidėti prie kito laimės ne todėl, kad ji man būtų man labai svarbi (ar dėl tiesioginio polinkio, ar dėl kokio nors malonumo, pasiekiamo tarpininkaujant protui), o vien todėl, kad maksima, kuri nesiskaito su kito laime, tame pačiame norėjime negali būti suprantama kaip visuotinis dėsnis.“[16] Levinas, priešingai, postuluoja laimės išgyvenimą kaip egzistencinį modusą. Levinui laimė – tai visų poreikių patenkinimas.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2015 m. sausis

Literatūros sąrašas:

  1. ЭмманюэльЛевинас. Избранное: Тотальность и бесконечное (EmmanuelLevinasDe 1’existence a 1’existant Totalite et Infini). УниверситетскаябиблиотекаКультурологияЦГНИИ ИНИОН РАН. КультурнаяинициативаУниверситетскаякнига, Москва ·СанктПетербург, 2000.
  2. Levinas E. Apie Dievą, ateinantį į mąstymą/ Keršytė N. Ateinanti begalybė. Vilnius: Aidai. 2001.
  3. Šerpytytė R. Nhilizmas ir Vakarų filosofija. Vilniaus universiteto leidykla. 2007.
  4. Levinas E. Etika ir begalybė. Baltos lankos. 1994.
  5. Baranova J. Kategorinis imperatyvas ir Kito veidas: Immanuelis Kantas, Emmanuelis Levinas.Logos 32, 2003 sausis – kovas.
  6. Kantas I. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis. 1987.
  7. Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius: Mintis. 1980.
  8. Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu. Vilnius: VPU leidykla: 2004.
  9. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tytoalba. 2002.
  10. Žižek S. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano//Pasąmoninis įstatymas; etikos anapus gėrio link. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2005.
  11. Baranova J. Kantas ir transcendentalinis Deleuze‘o empirizmas // Žmogus ir žodis, 2013, IV, Nr. 15. Deleuze‘o prasmės teorija: transcendentalinė logika versus formalioji logika.
  12. Deleuze G. Guattari, F. Mille Plateaux (1980). Trans. A Thousand Plateaus (1987). Skyrius 7

[1]Levinas E. Apie Dievą, ateinantį į mąstymą/ Keršytė N. Ateinanti begalybė. Vilnius: Aidai. 2001. P. 15

[2]Levinas E. Apie Dievą, ateinantį į mąstymą/ Keršytė N. Ateinanti begalybė. Vilnius: Aidai. 2001. P. 17

[3]Levinas E. Apie Dievą, ateinantį į mąstymą/ Keršytė N. Kitas Veidas. Vilnius: Aidai. 2001. P. 9

[4]Levinas E. Apie Dievą, ateinantį į mąstymą/ Keršytė N. Ateinanti begalybė. Vilnius: Aidai. 2001. P. 20

[5]Levinas E. Apie Dievą, ateinantį į mąstymą/ Keršytė N. Ateinanti begalybė. Vilnius: Aidai. 2001. P. 16

[6]Šerpytytė R. Nhilizmas ir Vakarų filosofija. Vilniaus universiteto leidykla. 2007. P. 449-457­

[7]Levinas E. Etika ir begalybė. Baltos lankos. 1994. P. 11

[8]Baranova J. Kategorinis imperatyvas ir Kito veidas: Immanuelis Kantas, Emmanuelis Levinas.Logos 32, 2003 sausis – kovas. P. 87

[9]Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius: Mintis. 1980. P. 47

[10]Kantas I. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis. 1987. P. 137

[11]Baranova J. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu. Vilnius: VPU leidykla: 2004. P. 176

[12]Kantas I. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis. 1987. P. 184, 185

[13]Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tytoalba. 2002. P. 334

[14]Žižek S. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano//Pasąmoninis įstatymas; etikos anapus gėrio link. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2005. P. 181-183

[15]Baranova J. Kantas ir transcendentalinis Deleuze‘o empirizmas // Žmogus ir žodis, 2013, IV, Nr. 15. Deleuze‘o prasmės teorija: transcendentalinė logika versus formalioji logika. P. 11

[16]Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius: Mintis. 1980. P. 79

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code