Filosofinių knygų TOP 5-ukas pagal Leviną

Prancūzų filosofas Emmanuelis Levinas – etikos filosofas, mąstytojas moralistas. Anot jo, etika yra pirmoji filosofija, suteikianti prasmę kitoms metafizikos šakoms.

Kokias knygas skaitė šis filosofas? Kurie kūriniai formavo jo asmenybę? – pirmi klausimai, kurie padės ne tik palyginti savo ir filosofo interesų sritis, bet ir suprasti pačią jo filosofiją.

Santykis su knyga – tai ontologinis žmogaus buvimo būdas, anot mąstytojo. Kitaip tariant, skaitydami išgyvename „tikrą nesamą gyvenimą“. Skaityti – tai pamiršti save, pakilti virš mus supančio realizmo.

Biblija atliko esminį vaidmenį Levino filosofiniame mąstyme. Jos veikėjai jam pačios transcendencijos ženklai. O filosofijos problema – tai žmogaus gyvenimo prasmės problema. Biblija – Knygų Knyga, kurioje kalbama apie pirminius dalykus, kad žmogaus gyvenimas taptų prasmingas. Taigi, Biblijos skaitymas – pamatinė patirtis, o Tora – par excellence, knyga reikšminga žydų istorijai. Filosofo religinis jausmas persmelktas pagarba tiek Biblijai, tiek senųjų rabinų tradiciniams komentarams.

Taigi, Levino filosofija – tai biblinės teologijos esmės dermė su tradicine filosofija, kuria jis kreipiasi į visus žmones. Filosofinis mąstymas, anot mąstytojo, gimsta iš ikifilosofinių patirčių. Galima sakyti, iš egzistencinių traumų.

Kokie autoriai Levino filosofijai padarė didžiausią įtaką? Ką jis cituoja ir kam oponuoja?

Gražiausias knygas filosofijos istorijoje Levinas įvardina penkias, tai:

  1. Platono Fedro;
  2. Kanto Grynojo proto kritika;
  3. Hegelio Dvasios fenomelogija;
  4. Bergsono Esė apie betarpiškas sąmonės duotybes;
  5. Heideggerio Sein und Zeit.

Aristotelis, Descartes, Durkheimas, Begsonas – filosofai, kurie taip pat įtakojo jo mąstyseną.

Ką svarbu suprasti skaitant senovės filosofus? Norint, kad jie būtų aktualūs, privalome atlikti didžiulį interpretavimo darbą. Tik hermeneutikos padedami, į mąstymą susigrąžinsime tai, kas nemąstyta. Taip apibūdina Levinas savo skaitymo laikyseną.

Filosofas nevengė ir grožinės literatūros kūrinių. Skaitė rusų klasikus: Puškiną, Lermontovą, Gogolį, Turgenevą, Dostojevskį, Tolstojų.

Bet svarbiausia, ką būtina paminėti dar, tai Levino susidomėjimą Husserlio veikalais ir paskaitomis.

Fenomenologija jam virto daugiau nei esmėžiūra. Tai reiškė gryną refleksiją, susikaupimą ties savimi ir nepasitikėjimą „žinojimu“. Supratimas, kad intencinis nukreiptumas nėra žinojimas ir, kad kiekviena sąmonė – kažkieno sąmonė, tarsi pati įžanga į fenomenologiją, kuri vėliau pasireiškia pilnutine sąmone.

Fenomenologija – tai tarsi užmirštų minčių prisiminimas, buvimas be iliuzijų ir be retorikos, kai keliamas klausimas ne „Kas tai?“, o „Kaip yra tai, kas yra, ką reiškia, kad tai yra?“ pereinantis į klausimą „Kur aš esu?“, sugrąžinantis žmogų prie savęs.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal Emmanuelio Levino „Etika ir begalybė“ (Baltos lankos, 1994)

[Fono iliustracija iš Unsplash]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code